Havajai – ramaus gamtos prieglobsčio paieškos vienoje turistiškiausių vietų

rugsėjo 3, 2012 • LT • pagal
0 Komentarų

Šiaurinė Oʻahu salos pakrantė mus labiausiai sužavėjo. | The nothern Oʻahu coast was the niciest.

Kuo turistiškesnė vieta pasitaiko mūsų Kelyje, mes jau žinome, teks daugiau pakloti pastangų atrasti savo nuošalią kertę. Matyt, jau esame nudėvėtuose batuose ar sandaluose, o gal jau ir ant kaktos išrašyta, bet mūsų sutikti ar sutranzuoti žmonės nuveda mažiau išmindžiotais takais.

Havajai – viena iš amerikietiškųjų valstijų, atskirta Ramiuoju vandenynu. Saloje bene didžiausia karinė bazė, ypatingai patogus strateginis taškas. Prie šios sandūros ypatumų vos vos prisilietėme susipažinę su žmonėmis. Saloje gyvena tamsesnio gymio žmonės, ir anot vieno vairuotojo, žmonės jaučia savo tapatumą, dažnai ir net stiprų norą būti nepriklausomiems.

Iš australiškos žiemos į havajietišką besezoniškumą

Nusileidžiame po dešimties valandų skrydžio į salą, bene toliausią tašką visame pasaulyje nuo kitų sausomos krantų. Pagrindinė sala nedidukė, ją galima apvažiuoti per kelias valandas, o perskroti netrunka nė valandos. Oro uoste nužingsniuojame tiesiai prie informacijos centro ir tiesiai šviesiai teiraujamės: kur Havajuose mažiausiai turistų. Darbuotojos akys negali nuslėpti nuostabos – matyt tai vienas rečiausiai užduodamų klausimų. ‘Šiaurinė pakrantė. Ten labai gražu’. Aišku, ten ir trauksime.

Nusileidus paklausėme kuris paplūdimys yra mažiausiai lankomas turistų. Ten ir patraukėme. | After landing in Honolulu we asked which coast is least visited by tourists. We went there straight away.

Apvažiuoti Havajų salą gali ir viešuoju transportu. 55-ojo maršruto autobusas už du su puse dolerio nuvežtų ir į šiaurinę dalį. ‘Teks savo bagažą ant kelių laikyt’ perspėja vienas žmogus, netikėtai pasisiūlęs pavežėti nuo gydytojo iki prekybos centro. Pakeliui pasidalina trumpute asmenine istorija. ‘Gyvenau daugelyje valstijų, bet atvažiavau gyventi į Havajus, nes mano odos spalva tamsi. Čia jaučiuosi savas’. Šis žmogus pasirodo – koučserferis – (siūlantis nakvynę keliautojams), o pastaruoju metu nemažai aprodantis mylimos salos.

Susigundome pasiūlymu, ir nuvažiavę atkarpą vienu autobusu, deja, į mums reikiamą nepakliūname. Griežtai galvą purtanti vairuotoja nė už ką nenori įleisti mūsų į autobusą, netgi jei savo sraigiškiems kiautams pirktume papildomą bilietą. Na ką gi, tenka tranzuoti. Ilgai netrukus, mums sustoja laivyne pilotu tarnaujantis leitenantas. Netrukus ir jis pasidalina savo istorija. ‘Į armiją tarnauti pasisiūlė iškart po rugsėjo vienuoliktosios išpuolių, bet po kelių metų jis baigs savo tarnybą, ir stos į mediciną. Nors pilotuoti mokėsi nepriekaištingai, mūsų nuostabai, tai nėra mėgstamas jo užsiėmimas. Mūsų smalsumas neteko visų ribų, tad greitai užsimanėme daugiau paklausinėti, ar jam sunku išbūti toli nuo šeimos. ‘Armijoje gali pasisekti, ir turėsi laikinąją šeimą – komandą, ir šiaip jautiesi armijos dalis. Bet kartais gali jaustis vienatvę. Psichologinė pagalba neteikiama. Matyt, kareiviams visas psichologines bėdas palikti vyresniems laikams, kai jau problemos bus gerokai įsisenėjusios ir vargiai išraklinėjamos. Mūsų pokalbį nutraukiame pasitaikius galimybei pasižiūrėti jūros vėžlių. O jie tiesiog ant kranto ramiai sau šildosi, ir nekreipia dėmesio į aplink juos susispietusius vaikus ar vaikiškai krykštaujančius suaugusius.
‘Parodysiu jums vietą, jei mėgstate pasivaikščioti kalnais. Tai armijos teritorija, bet daug kas ja vaikščioja. Pravažiuojame viena populeresnių vietų šiaurinėje pakrantėje – Vaimyja (Waimea) paplūdimį, ir dar kiek jis suka į kalną. ‘Tik žiūrėkit dabar pro langus’ vaizdas kylant į kalną atveria saulės nušviestą vandenyną ir vingiuotą kur ne kur palmėmis nusagstytą pakrantę.

Pasivaikščiojimas po džiungles. | A walk in a jungle.

Netrukus mes jau su kuprinėmis Landono paleisti einame mišku. Kelias tarpais nusėtas minkštais ilgais spygliais. Atrodo lyg kas būtų patiesęs kilimą. Pasivaikščiojam skardžiais, nes taip jau mums įprasta, ir pradedam ieškoti vietos nakvynei. Skardis, atveriantis džiunlges ir dalį jūros pasirodo ideali vieta. Mus saugos stiprus medis, kurio kamienas padengtas minkštu paviršiumi. Apsikabini tokį medį, ir apskritai nesinori paleisti. Visai tarp kitko, jei niekada nesate apkabinę medžio, pabandykite. Nepabėkite greitai. Regis greitai apima ramybė.

Lietus čia ateina ir išeina. Sumąstėme vietoj palapinės – juk taip šilta – susikonstruoti iš didelių oranžinių maišų (‘emergency bag’ juos kaip tik ir nešiojamės netikėtiems atvejams) stogą. Į kitą maišą sumetam kuprines. Įdomu išbandyti pasigaminti įvairas namų formas. Ilgio ir pločio vos vos užtenka, tačiau džiaugiamės išradimu.

Kartais nereikia niekur skubėti. Jei vieta patinka, jei jauti, kad norisi tiesiog savo žvilsnį ir mintis leisti pasiganyti toliuose, o pačiam išgyventi pilnai ‘čia ir dabar’ akimirką, joje verta ir pasilikti. Taigi laikinai turime namus ant skardžio su įspūdingu vaizdu. Vakare įsiropščiame į medį ir stebime dangų.

Vėžlys ir Evelina. | Turtle and Evelina.

Ar įmanoma vienoje populeresnių poilsinių vietų atrasti savo kampą paplūdimyje? Dažniausiai viskas įmanoma. Paplūdimys, kur daugiau žmonių skrudinasi ten toliau, o mes įsikuriame ant tų pačio minkštučio spyglių kilimo, tik jau kur vienas kitas žmogus teužeina. Vandens skaidrumas, o ypač gausi egzotiška jūrinė gyvūnija atsiveria užsidėjus pasiskolintus nardymo akinius. Jūrų vėžliai, spalvotos žuvys, plaukiojančios būriais, ar pavienės didelės grakščios žuvys damos praplaukiančios ne taip jau baukščiai. Visai suprantama, kodėl daugelis čia plūsta panardyti. Toks grožis įspūdingas.

Tačiau dar prieš Havajams tampant valstija, prieš keletą šimtų metų, žmonės gyveno čia savo gyvenimą. Turėjo savo šventyklas. Viena jų – Oahu saloje didžiausia šventykla Heiau Puu o Mahuka. – stūkso virš Vaimyja (Waimea) slėnio šiaurinėje pakrantėje. Kartais įdomu susimąstyti, kuo tikėjo žmonės saloje, nutolusioje nuo bet kurio kranto. Jų religinės tradicijos nelabai skiriasi nuo kitų natūrinių religijų. Aukojama keturiems dievams gyvuliai ar vaisiai, yra žyniai ar šventikai, ir vadai.

Pu’u o Mahuka Heiau

Skrydis į Aliaską neužilgo, tad pradedame tranzuoti atgalios į Honolulu. Linksma energija trykštanti Mimo skardžiai pasakoja apie savo šeimą, o mūsų istorija ji ilgai nepaliauja žavėtis. Neužilgo ji jau suka į šiaip jau mokamą kempingą. ‘Jie keliauja aplink pasaulį’ nenustysgta ji ir čiauška savo pusbrolio kempingo darbuotojui. Vieną naktį galite pasilikti’. Puiku. Įsikuriame prie vandenyno. Šiltas dušas. Taip reikiama elektra. Ir ošiantis vandenynas. Ir daug katinų.

Praktiniai patarimai

Vizos

Į JAV keliaujant vizos nebereikia, o sistema panaši kaip ir patenkant į Australiją. Tik užpildai ESTA Ir esi įleistas (arba ne) į šalį. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo epaštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Bėda atsiranda kita, kad lietuviams teoriškai žeme keliauti neįmanoma. Atvykus į Australijos oro uostą, mes staiga sužinome, kad tam, jog patektumėme į JAV mums reikia atgalinio oro bilieto ne į kaimyninę šalį. Mes panikoje, nes neiaišku, kaip išsisukti tokioje situacijoje. Suprantingas darbuotojas, priėjęs prie mūsų, pataria: nusipirkite atgalinį bilietą, o po to galėsite jį atšaukti. Taip žinoma, sutaupytume daugiau pinigų (tereiks mokėti tik administracinį mokestį), nei perkant bilietą į niekur.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė šiaurės amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius.

Hipimobilis | Hippiemobil

Transportas
Kaip ir keliaujant iš Balio, Indonezijos į Australiją, taip ir iš Australijos į Honolulu naudojamės Jetstar paslaugomis. Jos, kaip ir europietiškosios Easyjet ir Ryanair, skirtose daugiausiai biudžetiniams keliautojams. Vandens pirkti nereiks, tačiau maisto geriau įsidėti, nes skrydis trunka devynias valandas. Be to, pirkti įmanoma tik naudojantis kreditine kortele, doleriai (nei australietiškieji, nei amerikietiškieji nepriimami. Vaisių ir daržovių įsivežti negalima, tad reiks obuolius suvalgyti (arba išmesti) prieš įžengiant į šalį.
Autostopas Havajuose patogus ir paprastas. Žmonės stoja noriai, ir kaip visada galima išgirsti įdomių istorijų. Jei naudositės viešuoju transportu, geriausiai klausti vairuotojų, kaip nukakti į vieną ar kitą salos galą. Sala labai nedidelė, todėl viešuoju transportu už du su puse dolerio gali nukakti į šiaurę ar rytus, ar vakarus. Tik galime perspėti, kad 55 autobuso vairtuojai neleidžia keliautojų su didelėmis kuprinėmis. Šis mat kursuoja aplink salą, ir yra gana populiarus. Taigi tenka laukti kito numerio autobuso, nudanginančio mus iki greitkelio, o iš ten jau susitranzuojame automobilį į šiaurę.

Maistas
Atkakus iš Australijos maistas Havajuose atrodo kiek pigiau. Nesam McDonaldo gerbėjai, tad greitas maistas mums nėra galimybė. Tai mums tik galimybė vienai pigiai kavai ar neribodam kiekiui kokakolos (kiek gi žmogus gali išgerti) tik tam, kad galėtumėme neribotai naudotis internetu,. Na, iki tol, kol išsikrauna kompiuteris, mat jau nuo Australijos laikų žinome, kad rozečių atrasti ten nelabai kur įmanoma.

Higiena
Havajuose, kaip ir Australijoje, paplūdimiuose tualetų netrūksta, tačiau jų nėra labai daug kitose viešose vietose. Šalia kai kurių prekybinių centriukų tualetai yra, tačiau jie gali būti su tam tikrais kodais, kuriuos kartais galima gauti iš žmonių. Populiarus tampa McDonaldo tualetas. Dušai daugiausiai paplūdimiuose.

TV serijalo 'Dingę' (kuris buvo filmuotas šitoje saloje) įkvėpti nusprendėme paimprovizuoti ir išbandyti save kitaip. Būstas dviem naktims. | Inspired by TV series 'LOST' (which was filmed in this island) we decided to improvise and challenge ourselves a bit differently. A two night house.

Miegas
Miegojome tik šiaurinėje dalyje, todėl negalėtumėme patvirtinti, kad visur yra gana paprasta netrukdomiems miegoti palapinėse. Miegojome net ir vietoje, kur šiaip jau yra ženklas, kad palapinių nestatyti. Niekas mūsų lauk nevarė, kita vertus, statome palapinę temstant, o iš ryto greitai nurenkame, ir niekas to nekliudo. Minėtame parke statyti galima kur nori, tik reikia labai nesiblaškyti po mišką, nes ten nemažai medžiotojų, kurie nenorėdami gali pridaryti bėdos.

Diktofonas #11 – Tailandas

birželio 13, 2012 • LT • pagal
3 Komentarai

Neturistinis Tailandas

birželio 12, 2012 • LT • pagal
1 Komentaras

Tailandas kitaip

Tailandą ketinome perpuškuoti greitai, mat turistinės vietos mums ne prie širdies. ‘Kai pasensim, sugrįšim atsikvėpti’ pasamprotavome. Kažkur slapta manėm vietiniai gyventojai šviesiaodžius laikys vaikštančiais pinigų maišais. Vis tik nuo pat Tailando šiaurės iki pat pietinės dalies žmonių nuoširdumas ir besąlyginis gerumas mus stebino. Tranzuoti buvo vienas malonumas. It vėl būtumėm atsidūrę Turkijoje, kur sugalvojus bet kokį tašką, atsidursi ten greičiau nei viešasis transportas.

‘Vaikščiojimas ant ašmenų’ Laoso – Tailando siena

Kirtus Laoso-Tailando siena. | Night after crossing Lao-Thai boarder.

Pasiskaitinėję internete, kad lietuviams jau irgi galima pasidaryti ‘on arrival visa’, gaišti laiko ambasadoje nė neketinome. Niekieno žemėje pervažiavę Draugystės tiltą iš Laoso į Tailando pusę, mes drąsiai įžengiam į ofisą ir išdrožiam, kad norim pasidaryti tokią ir tokią vizą. ‘Gerai’, sako pasienietis. ‘Duokite pasus ir atgalinius bilietus.’ Nustėrom. Tokių bilietų neturim, mat ketinam mašina važiuoti į Malaiziją (aiškinti apie tranzavimo ypatumus nematėm reikalo)’. ‘Nėra bilietų – nėra vizos’ pirmasis pasinietis nepanoro toliau aiškintis atvejo detalių. Mintyse perbėgom galimą scenarijų – ‘skausmingai grįžti atgal į Laoso sostinę – papildomos dienos, papildomos išlaidos.

Prie pokalbio prisijungia kiek nuolankesnis pasienietis. ‘Taisyklės’ parodo raudonai apvestą atšviestą lapą. Jie ilgai krenščia, mindžiukuoja, varto savo popierius. Mes irgi krenkščiam, mindžiukuojam, svarstom, kas gi čia bus toliau. Temsta, o mes vis dar niekieno žemėje. Atgalios nesinori. ‘O gal kokią tranzitinę vizą galima būtų pasidaryti?’ deramės. ‘O jūs Tailande kiek laiko ketinate būti?’. ‘Jei reikia, mes galim ir per tris dienas susisukti’- su prašviesėjusiomis akimis atsakom. Netaręs daugiau nė žodžio jis surenka mūsų pasus, nuotraukėles ir akimirksniu įninka į rankdarbius: viza ‘on arrival’ (o ne kokia nors tranzitinė, jei ji išvis egzistuoja) buvo pagaminta per kelias akimirkas. Sulaikę kvapą laukėm iki paskutinio štampo – nesinorėjo tikėti, kad viskas taip netikėtai pasisuko mūsų naudai – juk jokių pasiūlų pakišų nesiūlėm.

Karolis

‘1000 batų (Tailando pinigai)’ jis įvardino oficialų mokestį. ‘Žinom. O gal doleriais galima mokėti?’ bandom laimę. Šiaip jau visose ambasadose sukdavomės su doleriais. Pasienietis atsiduso nužvelgdamas tokius it nuo dangaus nuraškytus. ‘Ne. Tik vietiniais pinigais’. Taigi tenka bėgti ir derėtis su vietiniais vairuotojais, kad šie iškeistų tuos nelemtus pinigus, mat visa kita jau uždaryta.
Išėję giliai atsikvėpėm. Tikrai nemanėm, kad dar tą patį vakarą pavyks pereit sieną. Galėjo viskas pasisukt kitaip. Nežinom, ar tiesiog esam laimės vaikiai, ar iš tiesų tokių išimčių per dieną jie turi ir daugiau.

Naktis praėjo skaudžiai. Mat įsikūrėm ne tik šalia vietinių namų, bet ir pelkynų, tad nieko nuostabaus, kad uodų medžioklė palapinėje vyko ilgai ir nuobodžiai. Regis užteko poros kartų įlįsti ir išlįsti, ir niekadėjai jau susispietę būriais taip ir laukė šviežienos.

Atsistojus ant kelio už penkių minučių mums sustojo jaunas vyrukas, nusitempęs pavalgyti pusryčių į vieną iš pakelės kavinių. | The fist lift we got in some 5 minutes. A joung guy stopped for us and later took to one of the street restaurants for breakfast.

Iš ryto atsistojom ant kelio ir pradėjom mankštinti savo kairiąją ranką. Tailande prasideda važiavimo kairiają puse era. Užtrukom vos kelias akimirkas ir jau mes sėdim su vienu kukliu, bet mielu žmogumi jo mašinoje ir 600 kilomerų kaip mat bus įveikta dar tą pačią dieną. Laose tai mums užtruko geras penkias dienas. Dar keletas mašinų padės aplenkti Bankoką. Šįkart jis tikrai ne mūsų planuose.

Nakvynė budistų šventykloje

Šventykla, šalia kurios mes miegojome. | The temple where we slept.

Dangus be laiko sutemo, ir net keliuose jo kraštuose blaškėsi žaibai. Pradėjo kapsėti dideliais lašais. Mes šalia kaimelio, o jame – budistų šventykla. Kaip tik tądien tailandietis pasiteiravo, ar niekada nebuvom apsistoję šventykloj. ‘Nemokama nakvynė ir maistas’ mirktelėjo. Viliojo ne tik tai, bet ir nauja patirtis ir noras ‘iš vidaus’ pamatyti jų gyvenimą.

Tad ilgai nesvarstę jau žingsniuojam puošnių stogų link. Temo greitai ir negailestingai. Kiemas buvo tuščias, nė vieno vienuolio. Netrukus keli jų išlindo, ir pirmas jų klausimas ‘norite miegoti?’ it tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kukliai linktelėjome galvas. Tuoj mums parodoma salė, kurioje sutilptų geras pusšimtis laisvai sugulusių keliautojų. Paprasti pinti kilimėliai. Vienuolis atnešė didžiulį skėtį, kad eidami į tualetą nesušlaptume.

Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis. | Our Buddhist friend.

O mes prisėdome ant slenksčio ir tiesiog mėgavomės dar šiluma dvelkiančiu kiemu, lietaus skalaujamais šventyklos stogais, kartais nuo karto prašlamančiais vienuoliais oranžiniais drabužiais ir trumpai kirptomis galvomis. Vienas jų atėjo su mumis pabendrauti. Apsikeitėm trupiniais informacijos, o paskui tyliai drauge žiūrėjom į lietaus lašus ir visą padangę nušviečiančius žaibus.

Ryte pažadino vienuolių giesmė. Pažiūrėjom į laikrodį. Gerokai prieš keturias. Vos neužmyniau katinukui uodegos. Jis šiąnakt susirangęs miegojo ant mano patiesaliuko. Karolio pusėje buvo įsitaisęs šunytis.
Pro stiklines plačias duris išlindau ant laiptų pasiklausyti jų monotoniškos, bet užliūliuojančios ir nejuokais į tranzą varančios giesmės. Jai pasibaigus, vienuoliai vis dar susikaupę, lingavo savo kiemo link. Neužilgo pasigirdo čiūžt čiūžt šluotos garsas. Laikas keltis.

‘Dušas’ paprastas. Mažutis baseinėlis, iš kurio semiamasi piltuvėliu šalto vandens ir pilamasi. Krūptelėjau. Iš skylės išlindo didžiulė varlė. Rudos plytelių spalvos padarėlis ilgai laukė mano tolesnių veiksmų. Jau seniai nebeklykauju. Ir tarakonai, varlės, vorai ar kiti mažesni gyvūnėliai manęs nebegąsdina. Vis dar krūpčioju išvydus gyvatę. Nemanau, kad ‘išsigydysiu’ šį instinktą.

Jau ketinom traukti laukan, bet vienuoliai mus pasikvietė į vidų. Mūsų draugas sėdėjo prie altorėlio ir vartė knygą. Apvalusis vienuolis tuoj atsinešė foto aparatą ir susodino mus bendrai nuotraukai. Žinoma, tuoj pasiūlė kavos. Vos už kelių akimirkų prasidėjo tikras vyksmas. Vyresnysis vienuolis drauge su pagalbininku į kambarį vertė didžiulius kubilus priaukotų gėrybių. Kruopščiai suvynioti maišeliai ryžių ir padažų, kalnai vaisių ir saldumynų, buteliai limonado ir vandens. Vienuoliai suskato rūšiuoti gėrybes, o mes smalsiai stebėjom procesą. Kiek toliau prie altoriaus rikiavosi didžiuliai blizgiu permatomu popieriumi pagražinti paketai. Juose snaudė negendantys maisto produktai – arbatos ar kavos pakeliai, ilgai besilaikantys saldumynai. Ne kartą matėm po du pražygiuojančius jaunus vienuolius su pintinėlėmis, į kurias gyventojai dėdavo maisto. O dabar matėm vidinę virtuvę.

Tuoj vienuoliai suskato padalinti maisto ir mums. Užvalgėm stiprius ryžių, keptų kiaušinių ir padažų pusryčius, o į kelionę dar mums pridėjo vaisių ir gėrimų. ‘Neprastai tie vienuoliai gyvena’ galvojam pažvelgę į rubuiliuką vienuolį, apsistačiusį lėkštėmis gėrybių. Ir iš kur pas mane tas budisto, valgančio per dieną induką ryžių, vaizdinys?

Nuošalaus paplūdimio beieškant

Vis naują atspalvį įgyjanti jūra. | Ever color changing sea.

Kai kurie garsesni Tailando paplūdimiai sezono metu kiaurai perpildomi žmonėmis. Tikriausiai ten gražu. Vis tik pakrantė nutiesta gultais ir nusėta savo kūnais besipuikuojančių šokoladinių pajūrio gerbėjų mus tikrai nežavėjo. Tad tikėjomės atrasti kokią nuošalesnę vietelę. Geriausiai žinoma klausti vietinių. Mums gerokai pavažiavus į Tailando pietus, vietiniai patikino – Fumrios (Phumria) paplūdimys nebloga vieta. Išties, tai buvo ideali vietelė poilsiui nuo mus lydėjusios žmonių gausos. Kol keletas vairuotojų (patys ten neketino važiuoti – ach, tas jų gerumas) mus nuvežė regis į už palmių pasislėpusią vietelę. Tailando įlanka, saulei keliaujant padange vis įgaunanti vis kitonišką mėlį. Už nugaros – grakščiosios kokosinės palmės. Karolis tuoj nuėjo parinkti vieną kitą vaisių-riešutą. Peiliu nulaupius kietą jų kevalą, mes galiausiai gėrėm tikrų tikriausią kokosų pieną, o vėliau krimtom baltą riebų sluoksnį, kurio skonis dažniausiai pažįstamas iš ‘Bounty’ šokoladukų.

Mūsų trijų žvaigždučių hotelis visu grožiu. | Our three star hotel in full view.

Nuo beprotiško karščio mus gelbėjo netikėtai atrasta apleista pašiūrė, kurią tuoj mes kiek aptvarkę pavertėm savo namais. Jūra buvo sekli, bet šilta. Pasivaikščioti pakrante įmanoma tik vakarop apie 5 valandą. Tada vėsiai sau galima pasirinkti tobulo grožio kriauklių, paganyti akis į ramų vandenį. Temstant suaktyvėja ir krabai. Jie it pamišę ridenasi smėliu, kad surastų sau skylę, į kurią galėtų sulįsti. Kai kurie jų per dideli mažutėms skylutėms, tad vikriai pradeda kapsytis į gylį, juokingai judindami savo kojytes. Pakrante kai kur buvo nusėta medūzomis. Jos veikiau panešėjo į drebučių turtą, pamirštą ant saulės. Patižusios jau nebeturėjo to permatomo ir kiek gąsdinančio žavesio, kai plazda vandenyje.

Iš paplautų ir gerai išdžiūvusių malkų vakare įkūrėme laužą ir išsikepėme žuvį, pirktą iš vietinių žvejų. Tik druskos tereikėjo atrakinti skonio karalystei. Rusenantis laužas, vynas, žuvis, juodas vanduo, žvaigždės, ir kažkur toly besiblaškantys žaibai, prie kurių jau įpratome.

Link Malaizijos

Čia gaminamas maistas be galo pigus, tad mes taip puikiai pataupydavome laiką. Užkanidėje. | Here food is very cheap, so we saved some time buying it in street restaurants.

Į Tailandą dar norėsis sugrįžti. Žmonės čia nors prie žaizdos dėk. Sunkvežimių vairuotojai it išmanydami stengias panaudoti tuos kelis angliškus žodžius, kad galėtų paklausti ar papasakoti šį bei tą. Nesvarbu, ar turtingesni, ar kukliau gyvenantys stodavo it patrakę, tad važiuoti buvo vienas malonumas. Po visų arbatinių šalių nejuokais pasiilgau kavos su pienu. Šis poreikis su kaupu buvo perpildytas.

Iki pat Malaizijos sienos mus pavežė buvęs teisininkas, o dabar vandentvarkos direktorius. Veždamas jis vis dar klausė anglų kalbos pamokėlių kompaktinio disko, kartais panaudodamas ką tik išmoktą klausimą. Pavaišinęs kava savo ofise, jis dar leido pasidžiaugti paskutinėmis tailandiečių vaišingumo minutėmis.

Praktiniai Tailando patarimai

Miegas ir higiena

Paprastiems keliautojams iš tiesų galime rekomenduoti vienuolynus. Pasistatyti palapinę galima paprašyti net ir vidury kur miesto, kokiame nors kieme. Vietiniai ne tik leis, bet dar sukurs laužiuką ir pasiūlys apsisprausti. Paplūdimiuose miegoti idealiausia, bet kaip ir visur šiuose kraštuose mes vežėmės tinklą nuo uodų. Jį jau labai gerai panaudojome Kinijoje, Laose ar Tailande pašiūrėse ar pavėsinėse. Ant polių iškeltos pavėsinės – saugios, malonaus tvirto pagrindo. Be to, šios šalys apskritai saugios – nereikia jaudintis, kad kas nors užpuls. Nors tiesą sakant, panašiai galėtumėme pasakyti apie daugumą Azijos šalių. Praustis atrasti kur kas lengviau nei tarkim Laose, pvz. degalinėse ar pas gyventojus kiemuose. Ir jie tikrai nepaprašys susimokėti.

Maistas
Šįkart vietiniu maistu mes per daug nesigardžiavom. Vienas kitas dubenėlis aštrios makaronų sriubos. Žuvis. Pakelėse galima nusipirkti vaisių. Čia galiauiai išvydom ir Tesco brolį – Tesco Lotus, pritaikytą labiau azijiečių poreikiams.

Tranzas
100% saugus, greitas. Žmonės stojo netikėčiausiose ir nepatogiausiose vietose. ‘Čia posūkis, gal reik paėjėt tolyn’ vos spėjom pasitarti, o besisukdami mostelėjom ranką. Mašina išnirus iš posūkio per keletą sekundžių sustojo ir pavežėjo mus iš regis visų užmiršto kampelio. Kai kurie sustodavo patys ir paklausdavo, ar nereikia pagalbos.