Po Salvadoro įvažiuojam į Hondūrą. Situacija iškart apgailėtina – keliai baisūs (ne vienas apie tai perspėjo), nešvara akis bado (labai jau skiriasi nuo išpuoselėto Salvadoro, kuriame keliai ‘lediniai’, ir ne vienas vairuotojas pasirenka kelią iš Gvatemalos per Salvadorą, kad tik galėtų išvengti duobės duobėje Hondūro keliuose). Ši šalis – bene trumpiausiai išbūta šalis mūsų kelionėje. Kelios valandos. Nėr ko didžiuotis, bet nėra ko ir gailėtis. Kuo toliau keliaujame, tuo labiau suprantame, kad tikrai ne viską galime aprėpti, o pasirinktos kelios geriau pažintos vietos kur kas giliau palieka įspūdį. Pasienio popierizmo kaip kelioms valandoms kelionei per šalį daugiau nei reikėjo.

Momotombo ugnikalnis mus pasitiko puškuodamas. | Momotombo volcano met us puffing the smoke.

Išeinam į karščio išdegintą laukymę tranzuoti. O neužilgo ir kareiviai pasirenka tą pačią vietą. Kareiviai, žinoma, irgi tranzuos, ir žinoma, pranašesni nei mes, kelių prašalaičiai. Mašina prisiartina, šie į vidurį kelio išeina automatu apsiginklavęs, ranką pakelia ir parodo, kad šie privalo sustoti, ir jau derasi su vairuotojais. Mes kantrybės netekę, susėdę į nutriušusio medžio nieko nevėsinantį pavėsį, laukiam, kol liksim be konkurencijos. Nelygios jėgos. Galų gale viena mašina jiems pasirodo pakeliui, o už jos sustojusios dar kelios. Konkurentai nors ir nekalbūs, o ir atrodė rūsčiai, pasirodo mūsų vis tik neapleido. Pakalbėjo su vairuotojais, nors ir nelabai entuziastingai nusiteikusiais mus pavežti, galiausiai vis dėl to sutikusiais. Mat ‘kareiviai pakalbėjo’.

Nė nepastebėję, kaip tos kelios valandos prabėgo, mes jau atvažiuojam prie Nikaragvos sienos. Mus vežęs linksmos dūšios sunkvežimio vairuotojas regis vis važiuodavo ne tuo keliu. Atrodo paaiškina, kur mums būtų geriau keliauti, o paskui paaiškėja, kad ir pats ten keliauja. Iki pačios sostinės iš pradžių keliauti nė neketinome. Vairuotojas, ne kartą važiavęs tuo keliu, mums pažadėjo paleisti prie neblogai atrodančios vietos prie Managvos ežero. Vaizdas tikrai neprastas. Nors greitai temo, bet mes jau spėjome matyti į tamsą įsisupantį Momotombo ugnikalnį, tarsi tobulą piešinį ištrauktą iš vaizduotės ‘va taip turi atrodyti ugnikalniai’.

Vakarėjanti Nikaragvos saulė | Nicaraguan sunset.

Ryte neišėjo taip greitai jo palikti. Per kelias mūsų buvimo valandas, ugnikalnio gyvenimas keitėsi. Rytinei saulei apšvietus, išryškėjo netikėti raudoni ir žali atspalviai. Po to staiga apsilanko debesys, aklinai uždangstę visus įmanomus plyšius. Po to debesys truputį prasisklaido, ir palieka tik lengvas kelių debesų ratelis prie viršūnės. O tu tik sėdi ir stebi tą gyvenimą. Ir klausai ežero bangų mūšos. O ji kaip patrakus, ir iš kur tas vėjas, mąstai. Norėtųsi įlįsti ir gerai nusimaudyti, nes Nikaragvoj karštis plieninis. O negali, nes vairuotojas perspėja (vėliau ir kiti perskaityti šaltiniai), šiukštu nesimaudykite, nes ežeras labai užterštas. Managva viską pila į ežerą, tad čia vietiniai nesipliuškena, o turistai tik Momotombo atvažiuoja tik nufotografuoti.

Karštis, nuolatinis triukšmas mus verčia priimti keletą netikėtų sprendimų. Regis, mums reikia įspūdžių dietos. Ateina metas, kai visi ugnikalniai tampa vienodi, džiunglės tokios pačios, žmonės nebeįkvepia. Reikia poilsio. Pastaruoju metu daugiausiai miegodavome triukšmingose vietose, pakelėse, tad reikėjo tylos. Nutarta, važiuojam ilsėtis į Managvą. Niekur neisim, nieko neapžiūrėsim. Tarp kitko, Managva vietinių patarimu yra mažiausiai verta aplankymo vieta, mat senamiestis sugriautas kažkada žemės drebulių, o keliautojų forumai springte springsta – kaip greičiau išsinešdinus iš sostinės į Granadą. Jei norite ramaus poilsio ir gražių vaizdų – kurių mes ten ir neragavome, keliaukite ten. O mums reikėjo tik keturių sienų, nulio žmonių, normalaus maisto.

Mūsų draugas iš CoutchSurfing. | Our friend from CoutchSurfing.

Kelias dienas nutarėme net koučserferių (nemokamai priimančių žmonių) atsisakyti, kad nereiktų su niekuo bendrauti. Laikas tik sau. Pigus viešbutukas (tokios prabangos mes jau seniai sau neleidom), kurį atrandame visai netikėtai. Visi Lonely planet rekomenduotini ir apskritai internete randami viešbutukai dažnai nėra tokie pigūs, kokius galima rasti realybėje. Pirmiausiai tikriausiai todėl, kad dauguma keliautojų žiūri į tokias sąlygas kaip dušo būklė, nulis tolerancijos tarakonams, saugi kaimynystė. Mums stogas – ir tai jau gerai. Visa kita, pliusas. Tad netikėtai ieškodami Lonely planet rekomenduotino viešbučio, įveliam klaidą, ir mums išmeta panašaus pavadinimo, tačiau tris kartus pigesnį variantą. Kol atvažiavom iki jo, vietų jau nebeliko. Tačiau įdomiausia tai, kad šalia pasirodė dešimtys kitų tokių pat pigių variantų. Mes laimingi užsirakinome nuo realybės, išeidavome tik pasimaitinti į netoliese esančią valgyklą. Nikaragva – viena neturtingiausių ir aišku pigiausių šalių, tad mes čia drąsiai galime sau leisti skanų kąsnį.

Už kelių dienų jau mes vėl galim ‘eiti į žmones’, apsistojame pas vietinį koučserferį Leniną. Ir tai vardas, o ne pravardė. Lenino klasėje dar buvo keli Leninai. Tai bent populiarumas. Taip, Nikaragvoj kvepia socializmu, ir santykiai su kapitalistine JAV toli gražu nėra perdėm draugiški, tačiau toks palankumas bolševikų vadui tai jau tikrai stebėtinas. Taigi, įsikuriame pas Leniną kelioms dienoms, kol susirandame fermą Kosta Rikoje, kurioje ketinsime praleisti daugiau laiko.

Ivanauskaitė kelionių motyvacijai pakelti. | Lithuanian author's, traveller Ivanauskaite's books motivates us to move further.

Leninas aktyvistas, jo visur pilna, jo namuose tarsi pogrindyje renkasi grupės. Jis studiuoja turizmą, ir iš Nikaragvos niekur neketina bėgti (nors Kosta Rika šalia, o ta šalis šiauresnėms kaimynėms tikras aukso kalnas panašiai kaip Uzbekis-Kirgiz-tanų gyventojams Kazachstanas ar Rusija. Tačiau Leninas liks čia, ir įrodys sau ir kitiems, kad Nikaragva – turistams palanki ir labai graži šalis. Ji tikrai neprasta. Ugnikalniai prasidėję Gvatemaloje, taip ir tęsiasi per Salvadorą, o Nikaragvoje jie išbujoja. Čia tikrai jau dažnas atvažiuoja pasižiūrėti kokio Momotombo ar Masaja vulkanų.

Taigi laisvalaikiu Leninas be kitų šimto dvidešimt darbų ar užsiėmimų (yra savanoris ugniagesys, domisi programavimu, aktyviai keliauja savo šalyje), dar ir groja būgnais. Mūsų miegavietė ir buvo greta būgnų rinkinio. O šalia pakabintas hamakas, kuriame ištisas kelias dienas supomės skaitydami, mąstydami ir klausydamiesi triukšmo. Šis mūsų poilsiui aišku nepadėjo. Lenino namas, nors ir saugioje Managvos dalyje, tačiau prie pat nuolat zujančios gatvės, kurioje kriokia sunkvežimiai, spiegia autobusai, žviegia motociklai (nė trupučio neperdedant), nes regis dažnas ten nenaudoja duslintuvų. Naktį triukšmas apmažta, tačiau pašoki iš miego ne kartą pravažiavus vienai kitai nesusitvarkiusiai mašinai. O ketvirtą jau prasideda triukšmo banga. Oi, kaip mums reikėjo tylos…

Kelyje link Kostarikos. | On the way to Costa Rica.

Sužinoję, kad mus priėmė viena ferma Kosta Rikoje, mes dumiam į pietus. Dar paskutinę naktį suplanuojam išmiegoti prie Nikaragvos ežero (šis jau švarus, pasak vietinių). Tranzuoti sekasi sunkiai. Pripratę Salvadore ir Gvatemaloj prie gero ‘tranzo’ gyvenimo, mūsų pralauktos kelios valandos jau varo iš proto. Negerai prie gerų dalykų priprasti. Galiausiai mums sustoja pora, važiuojanti net iki sienos. Jų sunkvežimiuką paliekam jau tamsoje sienos neprivažiavus, aišku, ir vėl nesuprasti, kodėl iššokam vidury nieko. Tas ‘niekas’ – tai Nikaragvos ežeras, su ryte mus pasitikusiais dviem Ometepės saloje gyvenančiais ugnikalniais. Tiesa, nakvojome kažikokioje haziendoje, mat taip norėjosi arčiau ežero, ir sargas mielai įsileido. Mat tokių keliautojų jis sutikęs ir daugiau. ‘Prieš dešimtį metų čia viena mergina jojo arkliu iš Argentinos, kitą kartą apsistojo keli europiečiai dviratininkai’. Šis kelias populiarus tarp dviračio entuziastų, todėl jo pirmasis klausimas ir buvo, ar mes su dviračiais.

Ryte pasidžiaugėm kylančios saulės nušviestais, viršūnes debesyse paslėptais vulkanais, ir smalsiai einam į kelią. Tiesa, kartais toks ‘vidury niekur’ vakare sustojimas geriausias būna tada, kai turi su savimi valgyti. Vakare sukirtę skardinę, skirtą ‘ekstremaliems atvejams’, ryte stovim tuščiais pilvais. Tradiciškai alkio atvejais užsisvaigstam apie bagetes, alyvuoges ar mocarelos sūrį, ir skrandžio sultys ne juokais fontanais sproginėja. Tačiau toks stiprus alkio jausmas sykiais yra sveikas. Kai jau gauni valgyti, godžiai įvertini kiekvieną kąsnį.

Atsisveikiname su Nikaragva. Iš pradžių ketinę čia kiek ilgiau pakeliauti, mes suvokiame, kad ketintas ilgas blaškymaisis karščio nusvilintoje šalyje su savo 30kg sveriančiomis kuprinėmis pernelyg ambicinga idėja. Visi kalbėjo – vos pasieksite Kosta Riką, po sienos gyvenimas pasikeis. Kalnai, malonus klimatas. Jau nekantravome. Juolab, kad mintis, jog turėsime namus visam mėnesiui, įskaitant Kalėdas ir Naujuosius, tai jau tikrai džiugino.

Tiesa, prie sienos dar vienas nikaragvietis bando pasipelnyti. Jau einant migracijos tarnybos link, šis įteikęs kelis lapus užpildymui, garsiai atraportuoja ‘už šitą reiks jums susimokėti kioske 1 dolerį, už kitą lapelį – dar vieną dolerį, o štai už šitą vieną dolerį mokėkite man’. ‘Kaip tau?’.’Na man, už lapelį’. Už šitą lapelį mokėti vieną dolerį? Na jau ne, šis komediantas neatrodė labai patikimas, nors bruko rodyti savo apšepusią ant kaklo kabančią kortelę, su kuria turėtų atrodyti oficialus. Na jau ne, drauguži, mes eisim prie tų kiosko langelių ir patikrinsim, ar tikrai jau reikia tau mokėti. Iš pradžių jis dar vilkosi ir kaulijo pinigų. Po to, dar ilgai stovėjo (koks įžūlumas!) už grotų laukdamas, ką mes ketiname daryti. Akys atrodė įtikinančios, tačiau kažkas mums visame šitame ‘neskaniai kvepėjo’. Paklausėm pareigūnų, stoviniavusių šalia, ar šie lapeliai mokami. Ne, jie nemokami. Uch, atsikvėpėm. Apsidairom, o ‘oficialiojo’ lapelių perpardavinėtojo jau nė kvapo. Na ką gi, intuicija suveikė. Į Kostą Riką plaukia nemažai keliautojų, tad čia mes pakliūnam į bendrą upę su turistautojais, banglentininkais, pliažų gerbėjais ir t.t., todėl visi ‘gringai’ atrodo daugiau mažiau piniguoti, ir vienas kitas doleris gal ir nesumenkintų jų piniginės. Tiesa, apie dolerius. Nors Nikaragvoje oficiali valiuta – kordoba – tačiau puikiai galėjome apsieiti su doleriais. Parduotuvės paskaičiuoja tobulą kursą, tad mums labai apsimokėjo tiesiog mokėti už maistą ar kitką doleriais, o grąžą gauti kordobomis.

Na ką gi, maišatis baigta. Gauname 30 dienų nemokamo štampo Kosta Rikoje (ne 90 dienų, nes neturime išvykimo iš Kosta Rikos bilieto), ir pagaliau į pažadėtąjį rojų.