Laosas po Kinijos dangoraižių išniro it laumė, besiblaškanti džiunglinias kalnais. Nors juose yra ir vario, ir aukso, vis tik šios šlies ekonomika ne tokia sparti kaip šiaurinių ar pietinių kaimynų. Jie atviri turizmui – vizą pasienyje įklijuoja per dešimt minučių, ir mėnesį gali keliauti kiek tinkamas.

Laoso grožis kvapą gniaužiantis, netgi iššaukiantis. Laukinis žmonių grožis egzotiškas. Murzini vaikai puikiai dera prie tamsaus džiunglių smaragdo ir ryškiai raudono dirvožemio. Pinti nameliai ant polių kaip atviri aviliai, kur gali stebėti vietinių žmonių gyvenimus. Žiū vienur moteris šukuoja plaukus ar pešioja antakių plaukelius, kitur maitina kūdikį, dar kitur vaikai pirmame pintų namų aukšte tarp polių supasi supynėse ar išdykauja. Vyrai nuobodžiauja ir stebi pravažiuojantčius gyvenimus. Moterys nešasi malkas ant nugaros pintuose krepšiuose.

Pravažiuojant bananų laukus. | While passing banana fields.

Žmonės nuolat šypsosi, draugiški. Deja tranzuoti tai nelabai padeda. Kol kas tai vangiausia šalis, kurią įveikti padėjo ne vietiniai, o kiniečiai ir tailandiečiai.

Kalnai apaugę džiunglėmis. Lėtai nuo jų kyla rūkas. Pradeda lyti sunkiais lašais, ir jau pirmąją dieną esame permerkiami iki siūlo galo. Lietus tampa kasdieniu dušu ir atgaiva po tvankaus karščio. Tranzui it pametę galvas ieškome šešėlio, bet ir jis ne ką tepadeda. Kvėpuoti sunku dieną, bet ne ką lengviau ir naktį. Kad ir kur bebūtum vis trūksta to taip reikiamo deguonies. Jo šiek tiek atsiranda nulijus. Prakaitą plauname vandeniu iš gyventojų šlangų ar pripildytų butelių, tačiau tai padeda daugiausiai penkioms minutėms.

Iš išorės džiunglės gražios. Jos it sirenos vilioja į jų vidų, kur karalystė virsta į didžiulį augalų chaosą. Neprižiūrėtos džiunglės nėra gražios. Nudžiūvę palmių lapai sunkiai krenta žemyn. Lijanos susipynusios su šimtais kitų augalų. Viskas – tikra painiava. Tačiau jos alsuoja augalijos ir gyvūnijos turtais. Jos – magija. Dėl to jos ir vilioja. Lekiam pro jas automobiliais be stogų. Mėgaujamės iki mūsų suspėti pavykusiais kvapais ar nenuvargstančių cikadų atgarsiais.

Laoso kalvos. | Laos hills.

Laoso raštas – nebe hieroglifai. Jis vis dar elegantiškas, bet visai neįskaitomas. Laimei čia net ir mažiausių kaimelių pavadinimai perrašyti ir lotyniškomis raidėmis, todėl spėlioti nebereikia. Po Kinijos tiesą sakant čia ir miestai mums kaip maži miesteliokai. Juose vis dar kartas nuo karto puikuojasi seniai užimti prancūzų kolonijiniai namai, mat Laosas 1883 tapo prancūzų protektoratu, ir galiausiai 1953-iaisiais metais tapo nepriklausoma šalimi.

Nuo Laoso sienos

Perlipus Kinijos-Laoso sieną mus pasitiko visai kitoks pasaulis: skurdus, paprastas, nuoširdus. Tranzavome šalia mokyklos, kur vaikai ir suaugę žygiavo į pamokas. | After crossing China-Laos border we entered into totally different world of poor houses, simple and smiling people. We hitched next to a school were grownups and kinds were going to their lessons.

Kaimelyje kiek paėję keliuku, tranzuoti sustojome ties mokykla. Vaikams pamokos jau buvo pasibaigę, ir jie smalsiai mus apžiūrinėdami važinėjosi dviračiais. Prie mūsų priėjo Čykanas, ir taisyklingai angliškai paklausė koks mano vardas ir kaip jis rašomas. Kinijoje nei jauni, nei seni, turtingi ar mažiau, veik nemokėjo pasakyti ar paklausti elementarių klausimų. O čia priėjo berniukas su bent penketu vadovėlių rankose, ir drąsiai rezgė sakinius. Jis nebuvo vienintelis. Šis kaimelis vis dar buvo Kinijos pasienyje, toli nuo bet kokių turistinių vietų, todėl nuopelnų keliautojams nepriskirčiau. Veikiau tai didžiulis vietinių noras išmokti.
Pamokos baigėsi. Mokykla ištuštėjo. Bet itin švariai ir tvarkingai apsirengęs mokytojas vis dar ten, kažko lūkuriuoja. Netrukus vienas po kito į kiemą suvažiuoja savo mopedais suauguesieji: moterys ir vyrai. Kai vaikų šurmulys nutyla ir pagrindiniai darbai nudirbti, mokytis renkasi jie, suaugėliai. Mums įsėdus į mašiną, palydimi vieni kitus akimis. Pamatę žinių ištroškusius, užsimanome mokytis stipriau.

Po Kinijos mūsų keliavimas džiunglėmis regis sulėtėja iki maksimumo. Drėgnas karštis svilina ir gali justi, kaip iš kūno drėgmė garuote garuoja. Ją vos spėjam papildyti kibirais vandens. Mašinos nestoja, nors linksmi gyventojai mosuoja rankomis, kad suks į vieną ar kitą gretimą kaimelį. Užeina smarkus lietus, ir mes slepiamės po celofanais arba vietinėje kavinukėje. Mašinos vis dar nestoja. Ir iki pastarųjų vietų kiniečiai po keliasdešimt kilometų pavežė nuo vieno kaimelio iki kito. Stebėti vietinį gyvenimą gavome užtektinai. Galvoje norisi gimdyti idėjas autostopo sistemos Laosui tobulinimui.

Besimėgaujant vėjeliu. | Enjoying the wind.

Rytas. Nors karštis, kiek paplautas nakties lietaus, nelabai kur ir pasitraukė. Kvėpuojasi sunkiai, tačiau reikia keltis rytinei manštai. Šešios. Palapinės pastatytos viename molyne greta kaimelio. Iš jo vakar vakar vakare subėgo vaikai ridenti ratų ar dūkti. Šįryt jie ir netruks it paukštukai ant laktos nutūpti ir smalsiai stebėti, kaip mes ruošiame pusrytį ir lankstome palapinės strypus. Keliuku bėga moterys. Iš pradžių gali pamanyti, kad jos kažkur ryto metą skuba. Vėliau bėgančiųjų pasirodo ir daugiau, apsirengusių sportine apranga. Jos mankštinasi. Atsitūpimus pradėjau atlikti spėriau. Moterys įkvėpė.

Rytiniai paukšteliai. | Morning birds.

Į mokyklą būriais eina vaikai. Jie mojuoja ir šaukia mums ‘hello’ (labas), kol mes šaukštais kabiname košę ar valomės dantis.
Diena pasitaikė sėkminga. Mums galiausiai sustojo poilsiauti atvykę tailandiečiai, nuvežę dosnų kasnį. Jie verslininkai, todėl leidžia sustoti prašmatnesniame restorane, įsikūrusiame kolonijiniame name ir atsisukusiame į žydinčias gėles ir kalnus tolumoje. Mus pakviečia pietų ir taip reikiamo dušo. Dušas pastaruoju metu mums kibirėliai, buteliai ar piltuvės šalto tekančio vandens. Tik jo ir tereikia nuplauti taip spėriai ant odos besirenkantį karštį. Tailandietis mums dar paduoda muilo. Gerai. Savąjį jau pabaigėme.
Pietus sušveitėme apsilaižydami pirštus. ‘Gal kavos?’ ant stalo kartoninės dėžutės pieno. Kaip seniai begėrėme kavos su pienu. Išvis kavos. Vandenį geriame nepaliaujamai. Centrinėje Azijoje nuolat buvo vaišiname saldžia juodąja, o Kinijoje besalde žaliąja arbata. Siurbčiojame su pasitenkinimu. Prieinu prie lango, lėtai nuryju saldaus gėrimo, žvelgiu į tolius ir vis dar svarstau, kaip netikėtai visos viltys sulipdomos į puodą. Nė cento neišleidę, mes toliau traukiame duobėtais keliais ir staigiais posūkiais. Džiunlglės seka mus iki pat lygumų. Beveik iki pat sostinės, kol galiausiai pasiekiame Mekongą.

Sostinė Vientienė

Team LT.

Sostinėje sau pažadame kelias poilsio ir darbo dienas. Drabužiai seniai bematę skalbimo mašiną, o perėję ir dulkes, ir purvą, ir litrais sugėrę mūsų prakaitą. Taigi kelios dienos svečių namuose, kur nakvynė tekainuoja kelis dolerius. Turistai šeimomis ir poromis braido turistinėmis gatvėmis. Nesinori sekti jų pėdomis. Užeiname į šventyklą, kur jaunas vienuolis muša gongą. Moteriškė atsineša aukų ir padeda juos ant aukavietės.

Sunkiau vietinius pajusti turistinėse vietose. Net ir į paprastus keliautojus jie pradeda žiūrėti kaip į turtingus turistus. Kiek nepatenkinti žvilgsniai arba apsimestinas mandagumas. Vis tik mūsų kambarinėms nė motais, kas esi. Jos linksmai šaukia ‘sabaidy’ (‘labas’ lao) ir kikendamos skuta atlikti savo kasdienių pareigų.

Drakonai. | Dragons.

Mekongas per sostinę teka vangiai. Iki pat upės reikia paėjėti kelis šimtus metrų. Taip atsiplėši nuo asfaltuotos dalies, kuria šlifuoja jauni žmonės nusikaišę ausinėmis. Turgelyje prekeiviai neįkyriai siūlo bižuteriją, marškinėlius ar kalnus saldumynų. Skubiai praeiname triukšmingąją parko dalį ir traukiame ten, kur liaudies labai mažai. Purus atšalantis smėlis saulei leidžiantis, ir mes prie vandens. Vientienė turi ir ramiąją dalį, lankomą tik atkaklesnių turistų ir pavienio vietinio jaunimo. Saulei nusileidus sukertame smarkiai pamėgtų lipniųjų ryžių su šviežia žuvimi. Salotos aštrios, ir nejuokais prakaituojame ir veltui bandome vėsinti savo burnas vandeniu.

Miegas Laose

Išėjimas iš Vientienės ilgas ir varginantis. Karštis sunkė jėgas, nors mes ką tik jų turėjome būti prisirinkę per tas kelias dienas darbo-poilsio. Deja miegoti sunkiai sekasi jau nuo pietinės Kinijos laikų.Tropinis klimatas. Kelias naktis buvome tikri laimės kūdikiai – miegojome ne tvankioje palapinėje, o netikėtai atrastose pašiūrėse. Išsitiesę tinklus nuo uodų, mes buvome karaliai. Kietas medinis paviršius puikiai tiko mūsų kilimėliams, ir mes galų gale gavome oro tiek, kiek reikėjo. Pašiūrės pakeltos ant polių, tad į jas nelįs neprašytosios gyvatės, kurių čia krūmuose apstu. Einant į tualetą dar vis pagaugais eina nugara išgirdus kokį šnaresį. Ne kartą jas matėme gyvas, šiurenančias per žolynus ar pervažiuotas ant kelio. Regis jų smalsumas buvo nubaustas. Bet jų tas smalsumas mus ir neramina…

Viena iš tų pašiūrių, atsisukus į kalnus visose pusėse, buvo tikra dovana, atrasta netikėtai. Vakare darbininkai iš laukų eidami namo nusišypsodavo ir dažnas ženklais paklausdavo, ar ketiname čia miegoti. Ištempėme tinklą nuo uodų. Vienoje pusėje gilų dangų nušviesavo žaibai. Spėliojome, ar tąnakt šiame rojuje galėsime išsimiegoti. Miegojome it kūdikiai. Ryte kalnai buvo padengti tankiu rūku, o kylanti saulė greitai sutvarkė išsibarsčiusią laukų patalynę.

Kita pašiūrė – šiaip jau prekyvietė. Ananasų ir virtų kukurūzų prekeiviai vakare susirinko savo likusias daržoves ir vaisius, užgesino savo skardinius puodus, ir atsisveikinę palinkėjo geros nakties. O mes įsitaisėm tiesiog ant jų gultų. Mūsų būstą vis apšviesdavo naktį pravažiuojančios mašinos, tačiau jautėmės saugiai. Aš dar ilgai negalėjau atsižiūrėti į žvaigždes giliame danguje ir atsiklausyti cikadų. Jos tampa įprasta nakties lopšine. Nors jau kelintas rytas lygiai penktą valandą (nesvarbu kurioje vietoje) juokingas vabzdys iš ryto įsijungia kaip lentpjūvė. Kiek papjaustęs savo giesmę su ataidinčiu kolega, vėl eina miegoti. Valandėlei užmiegam ir mes.

Pakeliui į Tailandą

Karštyje išėję bent keturias valandas, mes galiausiai sustojome gaudyti mašinos. Vos iškėlus ranką, mums sustojo mašinų vilkikas. Lyg niekur nieko įsitaisėme ant platformų it kokie mersedesai, ir karališkai atvažiavom iki pat Laoso – Tailando sienos. Visa laimė, kad netyčia buvom pasilikę pinigų. Jei iš Laoso iškeliauji ne darbo valandomis (po 16val.) ar savaitgaliais, teks susimokėti 9000 kipų (apie pusantro dolerio) baudelę. Ir per Draugystės tiltą (niekieno žemė tarp Tailando ir Laoso) pėsčiomis nepraeisi, tenka priverstinai pirkti bilietus autobusui. Dėl viso pikto vieną kitą dolerį kišenėje turėti pravartu.
Ir jau manėm be jokių iššūkių žengsim į Tailando pusę. Toji įžanga nebuvo tokia paprasta ir būtų galėjus mums kainuoti sugrįžimą į Laosą. Na bet tai – Tailando skiltyje.