Paliekam išprotėjusių vairuotojų ir įspūdingos gamtos šalį, ir keliausim ten, kur žmonės mus įspėjo nesitikėti pernelyg didelio draugiškumo. Na, bet kadangi dažnai tranzavimas atskleidžia netikėtas šalies klostes, tad bandysim ir šįkart užmatyti ką nors netikėto.

Tėvas Renato – gėriau ir kraujo

Gatvės vaizdas Kenijoje. Masai genties žmonės. Kas dantis krapšto, kas šunis glosto, kas kopūstus pardavinėja. | Street view. Masai men. Some are chatting, some picking their teeth while some are selling some vegetables.

Gauti Kenijos vizą lygiai taip pat paprasta kaip ir Tanzanijos, todėl netruko nė ketvirčio valandos, kai mes jau žingsniuojame keliu. Tanzanijos grožis užkrečiamas kaip gripas, persidavė ir Kenijai. Ne veltui matyt tai dar viena tų gausiai lankomų Afrikos šalių, garsėjančių parkais, kur smėlio spalvos drabužiais ir dubenėlio formos kepuraitėmis džentelmenai skaičiuoja kokie žvėrys pakliūna į jų ‘jau matyta’ sąrašėlį. Mes tai jau kaip ne viso svieto turistai, atkankam čia lietingajam sezonui įsisiūbuojant, kai nė Kenijos kalno nesimato, nes šis kaip ir Kilimandžaras įsikniaubęs į debesis. Ir ko mes čia trainiojamės tokiu nesezonu?

Pirmasis mūsų visureigis, kiek nustebęs, ko čia mes ne autobusais važinėjam, o stabdom ramiai sau riedančias mašinas, atbogina mus iki policijos posto, tegul jie tvarkosi su netikėtais baltaisiais, kurie net už kelią užsimokėti neišgali. Policininkai surauktais veidais klauso mūsų dėstomos neįtikėtinos jiems istorijos apie kelionę per kelis kontinentus. ‚O tai kodėl ne autobusais? Pas mus Kenijoje visi už kelią moka. Jūs ką pinigų neturit?‘ įdėmiai mus apžiūri.‚Na kaip, turime, tačiau čia kaip iššūkis, galimybė vietinius susitikti‘ mekenam. Neatrodė, kad įtikinsime juos savo senamadiško keliavimo būdo privalumais. Jau pasirengę patys kibti į kelią pėsčiomis, kolei vėl ką sustabdysime, policininkai netikėtai skėsteli ranka ir sustabdo azijietiškų bruožų vyriškį. Mes spoksom į juos, o vienas policininkų, kad pradės pilti azijiečiui apie nuostabų projektą, į kurį esame įsitraukę, kokie esame saugūs ir įdomūs pašnekovai, ir kaip vairuotojui bus smagu kartu keliauti. Nė patys taip neišgalėtumėme taip reklamuotis. Mūsų akys didžiulės, mes greitai sumetam daiktus į bagažinę, netikėtai jau pakeliui tiesiai į Nairobį.

Chat - lapus, populiarų lengvą narkotiką, kramtantys draugiški vietiniai, siūlę pavaišinti mus kupranugarių pienu. | Chat leaves - very popular drug here - chewing friendly locals.

Renato, arba kaip vėliau sužinome, tėvas Renato, čia misionierius. Filipinietis, nors vietiniams jis čia greičiau jau kiniečių inžinierius, juk jie čia stebukladariai labiau nei kunigai – pasienyje dirba su masajų žmonėmis, kviečiantis juos naujam tikėjimui. Savo klausimais tik gundom jį kuo daugiau išsipasakoti apie savo sunkumus ir darbus.

Masajai – viena iš tų populiariųjų genčių, kur tikriausiai ir daug nežinantis apie Afriką, yra girdėjęs šios genties pavadinimą. Anksčiau karinga gentis, kurios rausvomis ar kitokių spalvų skaromis persimetusius ypač lieso kūno sudėjimo vyriškius dabar dažniausiai matai beganančius gyvulius dykumoje ar juos pardavinėjančius masajų turguose. Jie regis neprarado dar savo gyvenimo būdo. Įdomu tai, kad jų atsiskyrėliškumas nuo kitų civilizuotųjų Afrikos genčių, netgi palieka juos atsparesniais ŽIV virusui. Deja, jau ir dabar keli gentainiai nukakę į miestą ir matys gerokai pasilinksminę, palikimu pasidalina su kitais saviškiais. Tačiau lyginant su visa Kenija, procentas nedidelis.

Vietinių namai iš medžio ir įvairiausių medžiagų - kartono, plastikinių maišelių ir pan. | Local hoses from tree branches and other various materials - paper, plastic bags, old clothes etc.

‚O kodėl norite juos kviesti į krikščionišką tikėjimą?‘ tėvas Renato vairuodamas švarų automobilį susimąsto. ‚Jų tikėjimas yra labai konkretus. Jie tiki medžiais, kalnais. O mes juos kviečiame tą patirtį išplėsti‘ sako jis. Tačiau ne visi masajai aktyviai jungiasi į krikščioniškas gretas. Ypač vyrai tai laiko moteriškių ir vaikų užsiėmimu, tad veikiau jau jie užsiims rimtais darbais. Tėvas Renato gudrauja. Nufotografavęs kokį gyvulius beganantį masajų, jis nuotrauką įkelia į prezentacijas, o šias rodo vietiniams gyventojams. O kam gi nesmalsu save pamatyti ant balto ekrano. Tad ir susigundo žiūrėk vienas kitas. Be to, Renato įpina į krikščioniškus papročius ir vietinių ritualų. Per vestuves pavyzdžiui jis ne tik švęstą vandenį šlaksto, bet ir pieną su krauju. Kraujo ir pats yra ragavęs, juk negali nuliūdinti į svečius pakvietusių šeimininkų. Su vietiniais jis ir bažnyčią ar vaikų darželį stato, masajų kalbą greitai pramoko, ir jaučiasi čia jis puikiai.

Nairobis: istorijos iš Somalio

Nairobyje laukia užduotis – gauti Etiopijos vizą, nes be jos mums nė iš vietos tolyn. Žmonės kalba, kad tai nelengvas darbas. Nepabandęs nesužinosi, taigi pasilikę keletui dienų pas Waqas, mūsų naują šeimininką, mes žingsniuojam tiesiai Etiopijos ambasadą.

Ambasada kvepia kava. Koptišku kryžiuku ištatuiruota kakta konsulė iš pradžių žiūri į mus nepatikliai. ‚Parodykite kitas Afrikos vizas. Aha, keliaujate per Afriką. Tai į Sudaną ir Egiptą žadate važiuoti‘. Toks mūsų tikslas jai pasirodė visai patikimas, tad kelios valandos ir mes jau vizą turime savo rankose.

Waqas

Waqas – mūsų šeimininkas Nairobyje yra Mančesteryje augęs pakistanietis. Kenijoje apsigyvenęs jis tik laikinai. Nevyriausybinės organizacijos darbuotojas čia Somalio reikalais, važiuodamas į tą konfliktų ir bado draskomą šalį, kurios tik vardą išgirdus ne vienam šiaušias plaukai. Ir pats jis besidarbuodamas ten turi turėti nuolatinę apsaugą, tačiau galėjo pasidalinti bent keliomis nuotrupomis iš to krašto. Kelių klanų nesutarimai, palikę šalį be vyriausybės, vargina nuolatiniais susirėmimais. Kažkada buvę gražios vilos prie jūros dabar tėra griuvėsiai, o kelios kartos užaugo neragaudamos karčių mokslo šaknų.

Waqas bene labiausiai mūsų kelione susidomėjęs CS (koučserfingo) bičiulis. Jis net į savo užrašų knygelę užsirašinėjo mūsų patirtis, ir nuolat degė naujais klausimais. Nieko nuostabaus, jam pačiam teko pereiti panašią keliavimo patirtį, kai tranzavo per Pietų Ameriką, kai ieškojo nakvynės miestuose ir kaimuose. Jo patirtis iki skausmo pažįstama. Tik jam kartkartėmis yra kur kas sunkiau. Nors jis musulmonas, ir atrodo mečečių durys galėtų būti atvertos savam keliautojui, vis tik ir jam ne taip jau paprasta. Jis musulmonas pakistanietis iš Didžiosios Britanijos, reiškia, jis atitinka idealiai visus teroristo kriterijus. Taigi, net kelios mečetės užtrenkia jam duris, nes jis nepatikimas. Waqas juos supranta, nes galų gale iš kur jie žino, kas aš toks. Ir pats keliavęs tik su trupiniu kelioms dienoms, puikiai žino paprasto keliavimo kasdienybę. Tačiau negali atsistebėti, kiek nuostabių žmonių sutiko savo kelyje. Taigi pradėjęs kelionę autobusais ir pasibaigus pinigams tęsus ją paprastuoju stiliumi, visai nepasigailėjo, kad teko išgyventi tai. Dabar jis su pavydu ir vidiniu džiaugsmu klausėsi mūsų istorijų, kaip mes kelionėje pasikeitėme, kaip tai formavo mūsų charakterį. Apie tuos vidinius atradimus tikriausiai teks atskirą istoriją rašyti, nes per tas kelias dienas gerokai spėjom savo vidinius užkaborius pravėdinti, ir sudėlioti patirties daleles į prasmingą giją.

Nanyuki – grįžtantys namo kenijiečiai

Nuo Nairobio iki Nanyuki mūsų kelionė klojosi sparčiai ir paprastai, kaip ir visoje iki šiol mūsų afrikinėje istorijoje. Subsacharinėje Afrikoje tranzuoti kur kas lengviau nei sakykim Pietų Amerikoje, o ir jautiesi kur kas saugesnis. Nanyuki, kur britų kariai praktikuojasi (čia yra jų treniruočių bazė) ir padeda bendruomenei (už tai kenijiečiai labai juos myli), vakare jie linksminasi sakytum labai jau britiškame bare. Šiaip jau vakariniai tokie užsiėmimai mūsų nei stebina nei linksmina, mums kur kas smagiau gamtoj po akmenis karstytis nei stebėti girtėjančius veidus, tad net ir pakviesti Terezos apsilankyti viename TŲ barų, mes ten ilgai neužsibūnam.

Ketvirtą kartą kertame ekvatorių. | Crossing the equator for the fourth time.

Tereza – kenijietė, sugrįžus namo po ilgų gyvenimo metų Europoje. Sakysit, ir ko gi trenktis iš pačios dangiškosios Šveicarijos į Afriką, kuri daugumos vaizduotėje nuogų užpakalių ir sulysusių veidų kraštas. Bet ji čia jaučia gyvybingumą, laisvę ir bendruomenę. Dirbanti Pasaulinės Maisto Programos skrydžių stiuardese, ji atrodė jauna savarankiška moteris. Tereza ne vienintelė tądien sutikta kenijietė, sugrįžusi namo. Džonis po ilgų metų Londone, grįžo į Keniją savo verslo vystyti. Ir čia jis jaučiasi kur kas geriau nei Europoje. Kai kitas pakeleivis vėl pradėjo savo tiradą ‘paimkite mane į Europą bent dienai‘, Džonis ironiškai prabilo. Jie mano, kad Europoje dirbti nereikia.

Danielis (taksistas) ir Greisė (polcininkė), pora kenijiečių, išgirdę mūsų istoriją, sumano pakviesti papusryčiauti. Kava ir čepačiai, ir mes jau pasirengę tolyn keliauti, kur daugumos įspėjimų, važiuojame į kiek pavojingą dalį. ‚Nepergyvenkite, atsiras kitas Danielis, kuris jus paims, esu visiškai įsitikinęs‘.

Tiesa, Danielis ne vieninteliai mus taip maloniai vaišinę sutiktieji. Nors net ir kunigas Fernando, čia gyvenęs apie dvidešimt metų, mus įspėjo tokio gerumo kaip Malavyje nesitikėti. O mes tiesa sakant patyrėme gausių vietinių dovanų. Taigi ne visa Afrika prašo, bet ir moka nuoširdžiai dalintis.

Iki Mojalės – su ginklu per žydinčią dykumą

Mus prie kelio pasitikęs dramblys. Su tokiu nesinori susidurti, tad ir mašinoje užtaisomas ginklas. | The giant elephant we saw by the road. No one would like to get in trouble with this one, therefore the gun in the car is loaded.

‚Tranzuosit ir Kenijos šiaurėje?‘ keliautojų ir vietinių su rūpesčiu užduotas klausimas suprantamas. Nuo Isiolo miesto per dykumą važiuojantys automobiliai ir sunkvežimiai čia susikaupia. Čia, sako, nereti Somalio banditų užpuolimai. ‚Šitoj daly įsitikini, kad šalyje turime AK47 (kalašnikovus)‘, porina vienas sunkvežimio vairuotojas, pats po kelių dienų trauksiantis tuo pat keliu. Dažnas su savimi turi ir apsaugą. Ne vieno keliautojo užrašuose glūdi pasakojimas, kaip banditai šaudė, kad automobilis sustotų, o šie galėtų apšvarinti keleivius. Kaip juokavo rašytojas Theroux, net ne pinigai dažnai juos domina, o batai, kuriuos avi keleiviai.

Nori nenori prieš šį kelionės etapą susimąstai ir apie tai, kad su kuprine gali tekti ir atsisveikinti. Ar likę taip kaip stovime (ir be batų) sugebėtume tęsti tolyn, kol kas tik teorinis klausimas, nes iš to, kad esame sveikai gyvai pravažiavę ir čia rašome, galima spręsti, kad yra ir sėkmingų atvejų.

Isiolo gatvėse jau siautė smėlini vėjai. Galėjai užuosti, kad artinasi dykuma. ‚Oo, sunkvežimių bus tik šiandien vakare, gal ryt‘. Nedažnas čia keliauja savo malonumui, dažniausiai vietinių kelionės yra iš reikalo. Sunkvežimių vairuotojai vieningai teigia – tai pats pavojingiausias kelias Kenijoje. Greičiausiai ir visoje rytinėje Afrikoje (jei nekalbėsime apie patį Somalį). Jūs geriau eikit ir atsipūskit kur, kol važiuos kas tuo keliu. Tiek to, mes geriau vis tiek kokio šanso palauksim. ‚O autobusais kodėl nevažiuojat?‘ Na kaip čia paaiškinti. Su autobusu viskas paprasta. Afrikoje jie gal ir nėra patys brangiausi. Tačiau pats nuotykis ir susitikimas su vietiniais žmonėmis mus visą laiką traukia, tad einam už miestelio ir prisėdam pavėsyje. Eiti būtų neprotinga.

Kupranugarių kaimenės. | Camels.

Po keleto paslaugių (net keista, Afrikoje vairuotojai neturtingesni nei kokioj Kolumbijoje, tačiau paslaugumas mūsų patirtimi kur kas ryškesnis) vairuotojų, pavežėsiančių iki artimiausio policijos posto, mums galiausiai sustoja kariškų spalvų visureigis. Jie matosi pasirengę kelionei į šiaurę. Tik brezentu dengtoje atviroje priekaboje Rendele genties karys, laikantis šautuvą. Susėdom šalia kitų dviejų keleivių ant anglių maišų, ir lyg pasirengę traukti. Įdubusių skruostų sijonuotas vyriškis, vilkintis kamufliažinius kiek apdriskusius marškinius ir kiek patįsusiomis skylėtomis ausimis automobilį (gal ir mus jame) saugos nuo galimų pavojų.

Prasidėjusi dykuma dėl lietingojo laikotarpio neatrodo nuvargusi, atvirkščiai, atsigavusi ir maitinanti. Susidariusiose balose retų kaimelių gyventojos įnirtingai skalbė spalvingus drabužius ir džiovė juos ant krūmų saulės atokaitoje. Tolumoje uolėti kalnai stebi mus iš tolo. Perskaitytos bauginančios istorijos kada ne kada išlenda iš atminties ir pertraukia ramų gamtos stebėjimą. ‚Jie‘ gali bet kada išlįsti iš krūmų ir šaudyti be gailesčio. Tokia mintis skubiai nuvejama, keliaujame tolyn. Iš krūmų išlenda tik raudonoje žemėje išsivoliojęs dramblys, siūbuodamas savo straublį ir stebėdamas, reiks čia pulti svetimuosius.

Kelyje link Etiopijos automobilyje reikalinga apsauga, nes pasitaiko iš Somalio kilusių banditų, Sifta. | On the road towards Ethiopia some protection is always good as there are some Somalian Bandits called Sifta.

Daugiausia šiame regione gyvena Rendele ir Samburu genčių žmonės. Kaip ir masajai, jie vis dar išlaikė savo kultūrą – gyvenimo būdą dykumoje ganant gyvulius, gausius moterų papuošalus, vyrų kuklius aprėdus. Čia nebe Nairobis, nebesimato praeito amžiaus pradžios madų klyksmo, kai moterys rengiasi tvarkingais senamadiškais kostiumėliais, o vyrų maršikiniai baltučiai. Čia net ir vyrai rengiasi raštuotais sijonais ir gano gyvulius, stoviniuoja plepėdami ar tiesiog išdidžiai žingsniuoja po kaimus, o moterys susėdusios ant žemės dirbinėja smulkius darbus, veria papuošalus.

Ar stebina mus toks egzotika? Po kultūrų išraiškomis per drabužius ir ritualus, galbūt deja mes įžvelgiame paprastus žmones, kurie kasdien gyvena gyvenimą panašiai kaip ir Kinijos pietuose karoliukais pasidabinusios moterys ar Panamos salose visad dailiai pasirėdžiusios raštuotos indėnės ar didmiestyje pyragus rikiuojanti kepėja. Nors ir pirmu žvilgsniu vis dar aplanko netikėtumas, nuostaba, galbūt net vidinis ar išorinis aiktelėjimas, tačiau suvoki, kad žmogaus prigimtis nė kiek nesiskiria nuo kito kontinento gyventojų. Galbūt tik kaip šešėlis perbėga nerimas, kad kada nors kokia nors vyriausybė suvarys ir juos į miestų getus, ir jie praras savo puošnumą ir laisvę dykumoje. Ir jiems patiems greičiausiai tik į gera būtų, kad nesusirgtų vakarietišku gyvenimo kokybės gerinimu.

Ne kultūriniu nihilizmu susirgome, o tiesiog pradedame užčiuopti bendrą žmogišką būtį, nesvarbu kokiomis spalvomis, dainomis ar ritualais viena nuo kitos išsiskiriančia. Suvoki, kokią mažą dalelę užima pasaulyje mūsų lietuviška kalba ir kultūra.

Mersabit – hienų lopšinės besiklausant

Kiniečių tiesiamas kelio asfaltas baigiasi, prasideda jojimas duobėmis. Toks jis išliks dar keturis šimtus kilometrų, iki pat Etiopijos sienos. Po kelių dienų laigymo per duobes, nugaros ir rankų raumenys (laikais stipriai įsitvėrus, kad kartais galva nesitrenktum į geležinius visureigio stogo balkius, ir kad ramiau nusėstum ant anglių maišų) kaip po gero sporto. Triukšmas, tratėjimas, dulkės nė kiek nesustabdo tos pačios genties kaip automobilį saugantis karys, pakeleivių plepėjimo.

Kiniečių statomas kelias į Etiopiją - nepabaigtas ir nežinia ar kada bus užbaigtas. | The chinese are making the road here, but who knows how many decades it will take them to finish it.

Pokalbio eigoje paaiškėja ir jo motyvai pasakoti apie vietinę kultūrą. ‚O mano seseriai‘ – parodo skara apsidengusią gražią merginą – ‚neišeitų kokios stipendijos? Ji galėtų jus pakviesti atsigerti pieno. O man neišeitų žmonos Europoje surasti?‘ jis matai turi visą pageidavimų sąrašą. ‚Moterys Europoje valgyt nedaro, jos dirba‘ nukerta Karolis. ‚Kaip valgyt nedaro?‘ su siaubu klausia smalsuolis ir net piktokai dėbteli į mane. Juk aš matyt viena tų egzempliorių, kurios nedarytų vyrui valgyt. ‚Na čia tai jau nesąmonė‘ dar bent dešimt minučių šis negalėjo patikėti tokia neteisinga europine kultūra. ‚Galų gale, kodėl nevažiuoti dirbti į Nairobį, kam ta Europa?‘ klausiam. ‚Juk ten daugiaaukščiai, darbo galimybės‘. ‚Matot, Nairobyje gyventi sunku. Na taip, ten reikia dirbti‘. O Europoje matyt dirbti nereikia. Matyt čia pinigus kaip mango derlių nusiraškai.
Mūsų pokalbiai su tokiais prašančiais bendrakeleiviais ar praeiviais matyt darosi ironiškesni. Bet tai jau kur kas geriau nei pykti. Na ką darysi, kad taip mąsto, bet mes į pinkles ar ant vandens rašytus pažadus tikrai nesinersime. Tegul žino, kad yra ir kitokio plauko europiečių, ne turtuose besimaudančių, o paprastų kaip du šilingai.

Ilgas ilgas laukimas viduryje nieko. | Lonk long wait in the desert.

Tuos du šimtus kilometrų nuo Isiolo iki Mersabit, miestelio kalnuose vidury dykumų keliavome geras šešias valandas. Atvažiavome jau temstant. Vėsu, mat kalnai. Išėjome už miestelio, ir greitai surentėme palapinę. ‚Bus šalta‘, kalbėjo praeinantys vietiniai. Niekis, ištversime.‚Hienų yra?’ ´Vaikšto čia kelios´. Kaip nors, pavargę kaip arkliai sugriūnam į palapinę.

Tik kad ta naktis bus labai jau su pertraukomis. Pirmiausia įžanga su hienų sriūbavimu inkštimu kaukimu. Tebūnie jos už kokio puskilometrio ar net viso kilometro, tačiau vis tiek baugoka. Apie jų elgesio ypatumus išmanome nedaug, o legendos byloja visko. Kai kurie sako, žmonių jos nepuola, o kiti liudija kitką. Na bet mes juk saugiai, palapinėje, ar ne.

Po kiek laiko ‚mazungu mazungu‘ (baltasis baltasis) pradeda šnibždėtis keli praeiviai. Gili naktis, ir visi padorūs afrikiečiai jau seniai miega. Todėl tokie pasivaikščiotojai nesmagūs. Krenkštelim, suprask, nemiegam, ‚hello‘ suprask, viską girdim. Šie kažką tarpusavyje subalbatuoja, tikėkimės ‘maunam lauk’ ir palieka mus ramybėje.

Dulkėti, duobėti ir sunkiai pravažiuojami keliai šiaurės Kenijoje. | Dusty, bumpy and sometimes hardly passable roads to the north.

Na o pabaigai stiprus lietus. Šis nėra toks mandagus kaip gal tik išdykauti sumanę praeiviai ar galiausiai nutilę hienos. Šlapias niekadėjas trankė mūsų palapinės stogą visą likusią naktį. Garsiai, be gailesčio, be pertraukos.

Rytas. Iškiši nosį lauk, o jau keletas smalsių vaikų paskendę rūke. Iš kažkur ir dar vienas karys su šautuvu stebi, ką čia mes veikiam. Po tokios kiauros kaip rėtis nakties, norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir niekur neiti. Bet mašinų šansai čia kaip Veneros planetą išvysti, todėl reikia greitai eiti į kelią. Rūkas, vos matai vieną ar kitą kraštą. Juk nesvarbu, kad esame dykumos viduryje, tačiau aukštai kalnuose, tad čia maloniai vėsu, bet ir niūriai drėgna.

Anksčiau šis kelias buvo dar labiau apleistas. Dabar čia išvysi ne vieną kiniečių – kenijiečių perspaustus visureigius, mat šalis galų gale pradeda tiesti asfaltuotą kelią. Kad kitais metais jau bus nutiestas sunku patikėti, bet prisiminus, kokio ilgio keliai kaip grybai po šilto lietaus randasi pačioje Kinijoje, nereikia manyti, kad beviltiška.

Tokie kinietiški keliai nuo Zambijos iki pat Etiopijos vietiniams gyventojams tikriausiai kelia pagarbą ir susižvavėjimą geraisiais dosniaisiais kiniečiais. Kad ir kokia mūsų maloni patirtis su šios šalies gyventojais, mums jau kelia klausimą, ir ko gi ši milžinė šalis nori Afrikoje. Jie taikiai ramiai įsiknisa į vietinių gyvenimą – juk keliai, žemdirbystės projektai jau lenkte lenkia kitų vakariečių dosnumą, bet už dyką būna tik sūris pelėkautuose. Po Azijos tai jau trečiasis kontinentas (Pietų Amerikoje irgi gausu kinietiškų dovanų apraiškų), taip stipriai besidraugaujantis su vietiniais. Ar tik nebus kinų socialistinė imperija gerokai peršokus visų kitų vakariečių įtaką? Vietiniai džiaugiasi dar smala kvepiančiais keliais, kurie tikriausiai net ne jiems atneš pinigus. Tik kad vyriausybė po to išgalėtų juos lopyti.

Lekiant pro nuostabius Kenijos laukus atsiveria neįtikėtini gamtos ir žmonių vaizdai. Kas maudosi, kad plauna drabužius. | Driving through the wanderful Kenya's surroundings beautiful sights appear.

Taigi vienas tų visureigių sustoja, tačiau ne kiniečių pilnas, o patsai viršininkas etiopietis, prižiūrintis visų darbų eigą. Su juo nušuoliuojame dar šimtelį kilometrų ir kelioms valandoms vidury dykumos įsitaisome netoli darbininkų stovyklavietės. Viršininkas mus pagloboja, jei nesusitranzuotume nieko, galėtume toje stovyklavietėje ir pernakvoti. Žiū, kiniečiai jau geriausi mūsų draugai, aprodo galimą mūsų rezidenciją, mat aplink gyvatės ir skorpionai.

O mes einam į kryžkelę dykumoje laukti savojo transporto. Jau gerokai įsidienojo, todėl karšta taip, kad net garuoja nuo kelio. Tolumoje linguoja kupranugariai, jų kaimenes čia gano piemenys. Karolis negali atsistebėti jų kojų ilgiu. Anei jokio medžio, todėl po valandos kepinimas jau gerokai įsikyrėjęs, traukiam savo raudonus paklotukus ir renčiam pavėsinę. Iš akmenų pastatom vieną sienelę, iš kuprinių kitą, ir taip jau tos valandų valandos laukimas nebebauginantis.

Po gero pusdienio sustoja dar vienas visureigis, aišku, prisodintas kiniečių. Iš to, kaip jie aktyviai diskutuoja apie kelią labiau nei apie dykumą ir tolumoje esančius kalnus, galima suprasti, kad jie greičiausiai čia irgi kelių tiesimo reikalais. Iki pat Mojalės tas šimtas kilometrų truko bent keturias penkias valandas jojimo, šliaužimo, strigimo purve (kas sakė, kad čia dykuma), ir jau kai pasiekėme pasienio miestą, visai sutemo. Ant kelio prabėga hiena, palapinė dar vakar sulūžo, nieko nelieka kaip tik eiti į vietinį viešbutuką už kelis dolerius ir gerai išmiegojus, pasirengti naujai šaliai. Etiopija, mes jau šalia.