Kyrgyzstan – wintery nature jokes and 3 weeks in the Tian Shan mountain country

Osh after the war

Kirgistano namai nėra išvaizdūs. | Houses here are not particularly beautiful.

Crossing Uzbekistan – Kyrgyzstan border is one of the easiest steps in Middle Asia countries – no painful documentation filling. Show the visa and straight into the country.
Just as we have entered the new land, a dark car has stopped and we had couple seconds to decide whether it is safe enough to get in. We made it and the risk was worth it. Aldynbek – which appeared to be a policeman – has given us a full on tour around the city. ‘These are the left-over buildings after the Osh war in the summer of 2010′ he showed us the ghostly looking black buildings. They were Uzbeki houses and shops. ‘Have you taken part in it?’ we dared to ask. ‘Of course! This is my country. We are very democratic country. If we don’t like something, we have to show it’. He blamed Uzbeki people to be the ones to ignite the conflict and Kyrgyzs bravely responding to it. However French workers in international aid organisation Acted revealed another side of the conflict. It appears that Kyrgyz people recently became very nationalistic, and they wanted Uzebki people out of the area despite the fact they have been living there for ages. There is a dark side business factor too. It seems they wanted to overtake drug business too, hence you will see some monster cars in the town which perhaps were bought for dirty money.
Aldynbek was a slow person but with a sharp mind and even sharper humour. Soon we enjoyed his patrtiotic enthusiasm. He brought us up on the Suleiman hill covered in heavy fog that day. This hill is famous not only for local lovers coming for a date, but a place for pilgrimages and prayers to restore the fertility. His hospitality did not end right there. He booked a hostel for us and hosted with a kyrgyz dinner in the cozy restaurant. The first impression of Kyrgyz hospitality was impressive.

Vaišinęs ir hotely mums nupirkęs begalinio dosnumo policininkas Oš mieste. | Our super hospitable policeman in Osh.

Blizzards

The next day we were up on the feet to travel to Erkechtam, the border town in order to cross China as soon as possible as our entry date for Chinese visa was soon to expire. On the way though we thought to stop and spend a day in a valley near a river surrounded by Tian Shan mountains. No alpinist ambitions, but we surely wanted to hike there to feel the atmosphere. The old man in a long 2-blade beard has waived hi to us when we pitched the tents and were ready to graze our eyes on higher views.
The literally breath taking ascend was rewarded. We dared to challenge few steep wet rocks at the top, and after hard all the way up work we sat down in peace. The night underneath the moon around the bonfire eating our simple dinner was another price for the day’s adventure.

Kelias Oš-SaryTaš veda pro Tian Šanio kalnus siekiančius 7500m.| The fantastic Osh-SaryTash road goes through Tian Shan mountains that reach 7500m.

The next day we slowly moved further. Finally the truck struggling through all the snow got us to Sary Tash town up high, where not only beauty of the Tianshan peaks but the altitude made us slightly dizzy. The town was all buried in deep snow. An old style fuel station operator gave us pessmistic facts and predictions. Blizzards had been cruel recntly, and three days when nobody can cross the mountain road to Erkechtam. Nobody knows when the weather will clear up, and neither how long the cleaning process will take place. We could hardly see the difference between the sky and the earth. ‘Don’t go any further’ warned us one old man. ‘Few months ago two young people ignored the rough condiions and decided to reach the border independently. One died on the way’. We did not intend to do it anyways. We knew the wild nature might have been awake too in those harsh conditions. The only option had been left to us, and that is to wait patiently.

Likus 80km iki Kinijos sienos kalnų kelias buvo užsnigtas ir savaitę uždarytas. Štai jo pabaiga. | 80km to China's boarder the mountain road was closed due to the blizzard. Here is its end.

When few people promised to host us for free, we got lured into English teacher’s house only after realising that this stay is not going to be for free. And neither other 4 nights we stayed in this village as it seems this place is a very touristic place where compassion is non existant. We did not have much money so people could not benefit much. We realised more and more, that we cannot experience the true hospitality and interest in people when the money comes into the game. The enthusiasm on getting to know each is other is low. On the other hand we had no much choice – the blizzards were harsh, and a tent was a poor option. At least we had few days of relax stay in the peace and had magnificent walks where the high moutains all in white were in their beauty.The days passed and our hopes to get to China soon were shrinking. Despite the sunshine, the road was still closed for quite some time. We soon had to invent another plan to get to China.

Kirgizų vaikai. | Kyrgystan's kids.

The north of the country

Our plan meant to reach the capital city as soon as possible, and make Kazach visa over there, and do Chinese one in Almaty. The recent blizzards were nasty. The avalanches on the only Osh-Bishkek road meant we have to wait once again. Luckily we could couchsurf at Prad’s place where we had a chance to meet up with some french and american aid workers, who told few ins and outs of the their work.
Once we got to Bishkek, the time slowed down again. Instead of gloomy visa waiting in the capital, we soon hitched a thumb to a pearl of Kyrgyztan as they call it. Ysyk Kul lake surely was a pride of it all. The massive lake, surrounded by snowpeaked mountains, looked mysterious. The camping there was a heavenly pleasure.

Mėgstama margalynė ir spalvos. | Colourfulnes and bright colours are widely used here.

Igor

One night when were about to pitch the tents thinking we are all in solitude in the middle of nowhere, a ghostly looking man was walking towards us along the lake. The moon shone brightly hence soon we could see his full picture. His clothing looked tidy, he wore glasses and looked a typical comical character from old Russian movies. In Russian Igor started to shout from afar: ‘I thought I am the only romantic down here. But hell you are romantic too. You know if I was to die, this is the right place. This is the paradise on earth’. He was clearly drunk but moderately, as he was still able to talk clearly and often philosophically. We soon to realize he was thrown out from home by his wife who was not too happy about his recent behaviour. In his hands he had a plastic bag with two plastic bottles of home made wine and two glases. He immediately poured some wine to us, and we had to admit it was a good quality drink made by his mother-in-law. Whilst we collected some wood, pitched the tents and prepared the food he was non stop philosophing and quite wisely about love and life. It was still pretty cold, so we offered him one of our tents. Soon he layed down and snored heavily. At night he was talking loudly, making quite a mess in a tent, and in the morning disappeared as mystically as appeared. We would have thought it was an illussion or so but Igor’s left glasses on the rock and empty bottles of delicious wine were laying there.

Kur Žiema vasaroja. | Where Winter sleeps.

Going to China

The lengthy nearly 2 week waiting process of Kazachstan and new Chinese visa finally was over. We had to admit we were lucky enough to be hosted by few people in Bishkek who made our city stay managable. Couchsurfers Irene and then David were incredibly fast to respond to our request, so we did not need to stay in the park. We were surprised to be hosted by some fellow Lithuanians who immediately offered us a good shower, our celebratory ‘3 months on the road’ dinner and a full wash of our clothing before we set off to East. Once we had the painful visas in the pocket, we head to Kazachstan with no major expectations.

Kirgizstanas: žieminiai gamtos pokštai ir trys savaitės Tianšanio kalnų šaly

Tamsiai rudi plotai žemėlapyje reiškė, kad keliaujame kalnų kraštan, kur perėjos net ir pavasarį gali būti sunkiai sniegu dengtos, tad per sieną žengėm bent savaitei likus iki Kinijos vizos galiojimo pabaigos. Oras pataisė mūsų planus, ir nors ketinome čia pabūti septynerias dienas, mes šalyje užsibuvome kone mėnesį.

Kelias Oš-SaryTaš veda pro Tian Šanio kalnus siekiančius 7500m.| The fantastic Osh-SaryTash road goes through Tian Shan mountains that reach 7500m.

Karo nukankintas Ošas

Vos perėjus bene vieną svetingesnių ir ‘bepopierinių’ sienų – Kirgiztanas turistams bei keliautojams atvira šalis. Suspėjom suploti mūsų tradicinę sėkmės gestų kombinaciją, ir mums sustojo mašina tamsintais langais. Akimirka pasvarstyti, ar galime pasitikėti už vairo sėdinčiuoju, ir mes – tikriausiai daugelis būtų pasielgęs kitaip – sėdėjome toje mašinoje. Aldynbekas (regis daugumos kirgizų vardai baigiasi ‘bekais’) kalbėjo lėtai, tačiau turėjo aštrų jumoro jausmą ir paslaugią sielą. Sužinojęs, kad ketiname traukti Sary tašo ir Kinijos link, jie negalėjo leisti mums neaplankyti Ošo, vieno iš seniausių miestų. Savo mašina jis apsuko keletą ratų, vis mosteldamas ranka į namus-nuodėgulius. ‘Atsimenate 2010 metų vasaros karą? Tai čia jo likučiai’. „O pats ar dalyvavote kare?’ drįsom teirautis. ‘O kaip gi kitaip. Juk už tėvynę kovojom. Va čia buvo uzbekų namai. Ten irgi. O ten parduotuvė’ vis rodė kiaurais apjuodusiais langais vaiduokliškas sienas. ‘Jie mat norėjo autonomijos. Ir patys konfliktą įžiebė vieną naktį. O mes tik parodėm atsaką. Buvo baisu. Bet mes esam demokratiški, ir demonstruojam, jei kas mums nepatinka’ gyrėsi jau kelintą prezidentą nušalinusių tautiečių atstovas. Mums teliko tikėti pirmųjų lūpų atseikėta informacija. Vėliau naujieji bičiuliai prancūzai, dirbantys tarptautinės organizacijos Acted vardu Kirgiztane, kiek pakoregavo mūsų įgytas žinias. Vienas jų uždavinių – padėti atstatyti nugriautus ir sudegintus uzbekų namus ir parduotuves. Anot jų, kirgizai pastaruoju metu tapo nacionalistais, ir jau nebegali girtis, kad taikiai sugyvena su dar gerokai virš pusšimčiu kitų tautų. Jiems nebepatiko nuo senų senovės pasienio mieste gyvenantys uzbekai, jų klestintis verslas, tad sumąstė nubausti sėkminguosius ir perimti verslą patys. Žinoma, narkotikų verslą irgi. Tad Oše galima pastebėti nemažai mašinų-monstrų, o savininkų pajamos atplaukusios nešvariausiais kanalais.

Vaišinęs ir viešbutį mums nupirkęs begalinio dosnumo policininkas Aldynbekas Ošo mieste | Very hospitable policeman Aldynbek in the city of Osh

Aldynbeko karšti patriotiniai jausmai sunkiai siejosi su romiu jo būdu, o dar labiau su jo profesija ir šeimyniniu gyvenimu. Nors apsirengęs treninginiais drabužiais, Aldynbekas – policininkas, ir jo šeima tuoj susilauks pirmagimio. Jo paslaugumas tą ir kitądien gausiai liejosi per kraštus. Nors visą miestą dengė storo rūko apklotas, jis energingai mus pasivadino ant centre pūpsinčio Suleimano kalno, pagarsėjusiu ne tik vietinio jaunimo pasimatymais, bet ir musulmonų piligrimiškais žygiais ir maldomis už vaisingumą. Po valandos kitos mes jau užtempėm savo kuprines aukštai į paprastą viešbutuką, kurį jis mums tiesiog užsakė it savo seniems geriems draugams. Negalėjom atsisakyti ir azijietiškos virtuvės patiekalų, nukrautų restoranėlyje, kuriame uždaruose kambarėliuose jaukiai pasisėdėjo šeimos ar draugų rateliai.
Kitą rytą jis punktualiai jau buvo prie musų durų, kad galėtų pavežėti mus už miesto. Pakeliui užsukęs nupirkti vietinio greitmaisčio – samsų, jis mus pavežėjo gerokai už miesto – į pačius kalnus, kol gailiai sudejavo, kad baiginėjasi benzinas. Mums jo gerumo jau ir taip buvo gausiai gausu, tad išsiskyrėm it seni geri draugai, mes patraukėm tolyn į kalnų perėją, o jis atgal pas šeimą.

Iškyla Tianšanio kalnuose

Į Erkečtamą – miestelį Kinijos pasienyje – nusprendėm traukti tik kitą dieną, todėl tąnakt norėjom likti kažkur slėnyje. Kol dairėmės, kas dar galėtų mus pavežėti, kirgiziškom kepurėm apsimaukšlinę betriukšmaujantys vyrai ir moterys pradėjo mus vadintis į autobusiuką – jie mus pavežės iki vieno miestelio.

Jie mat važiuoja ten sudalyvauti jų pažįstamos mirusiosios metinėse. Pasirodo, kad kirgizų laidotuvės suteikia šeimai papildomų nervų ir piniginių sąnaudų. Kadangi tai proga susirinkti giminaičiams iš įvairių užmirštų kampelių, o kai kuriems – pavyzdžiui pavydesniems kaimynams – tiesiog pasmalsauti ir sukurti vieną kitą paskalą – šeima turi pjauti aviną ir arklį. Vėliau kiekvieną ketvirtadienį visą mėnesį jie pjauna dar po gyvulį. Galiausiai yra vieno mėnesio, kelių musulmoniškų (tarp jų ir Ramadano) ir metinių proga. Kiekvienąkart sugužėjus naujiems sveteliams, tenka dengti stalus ir gausiai pamaitinti išalkusiuosius, kad šie jaustų, jog mirusysys galėjo sau leisti numirti deramai. Pašnekovai tvirtino, kad kai kurie pradeda kaupti lėšas mirties puotai gerokai iš anksto, kad giminaičiams būtų kuo mažiau papildomo streso. Islamiškajam braižui tokios tradicijos svetimos. Nuosaikieji musulmonai pasirodo pradėjo drausti tokias sekinančias kultūrines apraiškas. Šalia Ošo esantis veik musulmoniškas kaimelis teleidžia tokiai progai paskersti aviną vienąkart.

Vestuvės sakoma turi kur kas mažiau vargo. Susituokiama ir švenčiama vienąkart. Tačiau kirgizai turi vis dar gajų kitą paprotį – nuotakos vagimą, atliekama daugiausiai iš praktinių paskatų. Mat tokiu atveju vyro giminei mokėti duoklės nereikia. Kartais mergina iš anksto žino, kad ją ‘vogs’, ir jos mylimasis išvengia papildomų, gal ir neišgalimų, išlaidų. Tačiau kartais gali nutikti ir kitaip. Bėda ta, kad jei mergina su vyru pasilieka name po tamsos, vėliau ištekėti jai nebelieka galimybių. Nuotaikos išvogimo atveju tėvai nori nenori turi susitaikyti su tokiu įvykiu, antraip ištiktų visiško dukros nenutekinimo dalia.

Mus metines gerbti riedančių ir degtine vaišinusių kirgistančių draugija | Th Kyrgyz people went further to celebrate the annual commemoration of their friend's death

Mus metines gerbti riedančių ir degtine vaišinusių kirgistančių draugija | Th Kyrgyz people went further to celebrate the annual commemoration of their friend's death

Paliekant vietinių pasakojimus apie kirgizų papročius kitam kavos puodeliui, mes su linksmaisiais – keista, kad jie važiavo į mirties minėjimo metines – kirgizais atvažiavom iki mums į akį kritusio slėnio.

Jų klykiantis ir jau iš anksto alkoholiu atsiduodantis autobusiukas nulingavo tolyn, o mes prisėdę ant medinio suolo-stalo, gurkšnojome arbatą svarstydami, ką geriau nuveikus. Kol arbata garavo, mes ‘medžiojome’ mažučio šeimininkės sūnaus portretą – jis murzina burna, bet smalsiomis akimis vis lįsdavo lauk, kad galėtų stebėti keistos išvaizdos padarus.

Šeimininkė kukliai prisiartinusi atskleidė savo verslo idėją, kuriai tereikia vieno – investicijų.

Smalsūs vietiniai vaikai | Curious local kids

Smalsūs vietiniai vaikai | Curious local kids

Mat visai netolies teka kalciu praturtintas šaltinis, kurio supylimo į butelius gamyklėlei ne tiek daug ir reiktų. ‘Ar žinote, kodėl korėjiečiai tokie mažiukai? Nes jiems trūksta kalcio’. Mūsų keliautojiškas biudžetas ir pažįstamų verslininkų stoka buvo beviltiški jos verslo pradžiai. Vis tik vėliau prisipylėm sklidinas pūsles to ypatingojo vandens.

Iš to gausybės rago įstabių vietų nakvynei turėjome galų gale išsirinkti bent vieną. Dieną naktį ošė upės srovė, iš abiejų kraštų mus supo aukštos kalnų keteros, o kažkur tolumoje stovėjo vienišas namelis. Iš jo tikriausiai ir bus tas senolis ilga žila barzda, su kuriuo mes draugiškai susimojavom. Surentę nakčiai namus, palikom palapinėms prižiūrėti kuprines, o patys išsirengėm aukštyn į kalnus.

Lipom stropiai, o mūsų taikinys – smailiadantės uolos užsispyrusiai neartėjo. Ilgainiui kai iš palapinių teliko maži tamsiai žali lopinėliai, mes pradėjom į akmenis kibti ne tik kojomis, bet ir nagais ragais.

Tianšanio vaizdai | Tian Shan views

Tianšanio vaizdai | Tian Shan views


Seniai jau buvom išbandę save tokiam slidžiam iššūkiui, nebent dar Škotijoje, kai repeškojomoės Skai salos kalnais. Vakaro laužas, žvaigždėtas dangus ir skalsi košė mums buvo atlygis už iki tamsos įvykdytą užduotį.

Penkios dienos pūgos žarstomam Sary Taše

Jau kitą dieną mes pakilia nuotaika išsiruošėm į Erkečtamą, nė nenutuokdami, kad iki jo taip niekada ir nenukaksime. Snieguotais serpentinais kildami vos kvėpuojančiu sunkvežimiu ir pusnyse stringant pirmojoje perėjoje, darėsi kiek neramu, kiek laiko užtruks kita – regis daug sudėtingesnė – kelionės dalis. Sunkioji mašina įveikusi pirmąją dalį ties Sary Tašu pasuko Tadžikistano link. O mes visai nubalusiame, dviejų gatvių miestelyje iškart buvo pakalbinti vietinių. ‘Kelias uždarytas jau tris dienas’ perspėjo jie. ‘Kada planuojama jį nuvalyti?’. Kuklios degalinės vadybininkas, parduotuvėlės savininkė ir kiti praeviai tik kraipė galvas.

Likus 80km iki Kinijos sienos kalnų kelias buvo užsnigtas ir savaitę uždarytas. Štai jo pabaiga. | 80km to China's boarder the mountain road was closed due to the blizzard. Here is its end.

Skirtumas tarp dangaus ir žemės mažėjo, ir mes miestelio gale pamatėm, kad keliu vargiai ir patys bepraeitumėm. ‘Tik negalvokit leistis pėsčiomis’ įspėjo vietinis išminčius. ‘Prieš kelis mėnesius du užsieniečiai vaikinukai pasiryžo tokiam iššūkiui, ir vienas iš jų pakeliui sušalo negyvai’ pagąsdino mus. Pasidairę gal kur statytis palapinę, vis tik nutarėm pasidairyti žinių miestelyje. Beinant keliu nakvynės pakvietė vietiniai vyrai. Bet kol jų laukėm grįžtant iš užeigos, mus į savo namą užkvietė gudri kaip lapė vietinė anglų mokytoja. Bėda ta, kad mes laiku nesusivokėm, kad šis kaimelis palankus turistų dolerio medžioklei, ir tikėtis tokio nuoširdaus svetingumo kaip Irane, Turkijoj, ar Azerbaidžane neturėjom teisės. Sumokėję išryt išzyzusiai mūsų galvas šeimininkei už guolį ir vakarienę, ryte jau patys ieškojom kitos pigios pašiūrės. Pūga nė neketino rimti, tad suradę kitus namus, mes nosį lauk kišdavom tik tualeto reikalų prispirti. Kaskart sugrįždami pasižiūrėdavom į vienas kitą, ir mūsų susirūpinę veidai tik varė vienas kitą nežinion.

Nors kitą dieną saulė pradėjo tirpdyti į ją atsisukusius stogų kraštus ir mūsų nuotaikos ir viltys užkilo su po kalnų viršūnes besiridinėjančia saule, vis tik kelio valymo darbai vilkosi lėtai. ‘Net kai kelią nuvalys, teks sulaukt iš kitos pusės sunkvežimių ir mašinų, kurie ten strigę jau kelias dienas’. Gelbėjimo tarnybos išalkusiems dalino duonos, o mes svarstėm kaip baigiantis degalams jie pajėgs šildyti automobilius. Mes šiuosyk sėkmės vaikai – užstrigę tik šildomuose vietinių namuose, kur kas kelios valandos šeimininkė iš naujo verda arbatą, iš spintelės išima namines uogienes ir pačių keptą duoną.

Vietiniu namuose | Inside the locals home

Norėdami būti arčiau veiksmo, iš tolimiausio kaimelio krašto mes ir vėl persikraustėme į kitus namus, šįkart ‘nemokamai’ užkviesti vieno vietinio gyventojo. Vis tik viešnagės pabaigoje mes suvokėm, kad ir čia teks sukrapštyt savo centus, ir apdalint jais turistų kraujo ištroškusius. Na ką gi, Kirgiztane patyrėm dvejopą svetingumą. Buvom pamatinti ar priglausti it pagarbūs svečiai, o turistiniame miestelyje galėjom patirti, kaip europiečiai bet kokiose aplinkybėse vietinių požiūriu nešiojasi užantyje aukso luitus.

Vis tik kraštovaizdis čia buvo išties kvapą gniaužiantis, kuriuo galėjom medituoti tas kelias laukimo dienas.

Pamyro kalnai | The mountains of Pamyr

Tolumoje link tadžikistano Pamyro kalnai bolavo ir kvėpavo didybe, o galbūt sunkiau alsavome mes patys aukštikalnėse pasikeitus slėgiui. Sniego laukai glūdėjo niekieno nepaliesti, tik kur ne kur matėsi kaži kokio žvėrelio, nutipenusio į tolius, pėdsakai. Saulėlydis nekankino akių savo skaistumu, o paskutiniai spinduliai paslaptingai prasiskverbdavo pro kapinių paminklus. Tyla įsivyraudavo vos sulaikius kvėpavimą, ir mes ilgai dar ganėm savo akis numelsvusiose ir nurausvusiose viršūnėse.

Netikėti kelionės horizontai

Sudužus mūsų paskutinei vilčiai patekti į Kiniją iki kovo 23 dienos, mums teko kurpti naują planą: ruoštis į Biškeką naujoms Kazachstano ir Kinijos vizoms gaminti. Tik sugrįžus į Ošą mus pasitinka ‘džiugi naujiena’ – kelias iš čia į Biškeką uždarytas, ir į sostinę pakliūti galima tik nepigiu oro transportu. Ginklavomės kantrybe, o tuo tarpu koučserferio Prado namuose vakarienę valgėm su Acted ir Usaid organizacijose besidarbuojančiais prancūzais ir amerikiečiais, Kirgiztane dirbančiais vietinių gerovei.

Issyk Kul


Kalnų kelias nuo sniego lavinų galų gale buvo išvalytas, ir mes sunkvežimiu it vijurku jau skrodėm perėjas, kai kur turėdami išlaukti naujų kiek mažesnių griūčių valymo darbų pabaigos.

Biškeke iš pradžių manėm praspruksim į Kazachstaną su Kirgiztano viza, daryta Kazachstano konsulate Baku. Būtumėm ir išsisukę, jei viza būtų dvikartinė. Teko grįžti į sostinės kiek nutolusį Kazachstano konsulatą ir laukti vizos su visais žemiškaisiais. Belaukdami nudardėjom vieno gražiausių matytų ežerų Isyk Kulio link, įtūpusio tarp sniegakepurių kalnų. ‘Čia kažkada prie ruso į šią teritoriją įleisdavo tik su leidimais. Mat čia buvo randama uranijaus’ mostelėjo į vieną šlaitą vienas vairuotojų.

Igoris

Igoris po 'naktinio vakarojimo' paliko savo akinius. | Igor left his glasses after the 'party' we had.

Ketinom pasiilsėti prie vietinių pasididžiavomo – Isyk Kulio ežero bent kelias dienas. Vieną vakarą išlipę ‘vidury niekur’, mes besigrožėdami žvaigždėtu dangumi rentėme palapines ir ieškojome malkų laužui. Netikėtai pakrante sujuodavo besiartinantis šešėlis. ‘Nu da, ja dumal ja odin zdes ramantik, o vot kazhetsia i net’ (‘Na taip, aš maniau esu vienas čia romantikas, o pasirodo, kad ne’ (ru.) it iš kokio rusų filmo nukritęs Igoris – kiek komiškas personažas, garsiai kalbėjo atkepurnėdamas drėgnu ir mėnulio šaldomu krantu. Jis kaip mat išsitraukė naminio obuolinio vyno, stiklines, ir įpylė mums uošvienės pagaminto gėrimo. Vynas išties buvo skanus. O Igoris jau sunkokai rinkdamas žodžius, pasakojo savo istoriją. Tik nepagalvokite, kad Igoris – tai koks prašalaitis alkoholikas. Jo tvarkingi drabužiai, akinukai, inteligentiška ir išmintinga kalba išdavė jį esant tik momentinės nuotaikos pagautam. Jo žmona mat išvijo iš namų. Vėliau savo žmoną jis minėjo pačiu gražiausiu žodžiu, o į šį rojaus kampelį – manydamas kad čia nieko nebus – atėjo savo minčių paganyti. ‘Numirti norėčiau čia’. Neužilgo mes Igorį jau vertėm į vieną mūsų palapinių, ir klojom striukėmis, kad per naktį nenušaltų. Ryte matyt iš gėdos neturėjęs kur dėti akių, save vadinantis kompozitoriumi, vyras buvo matyt iškepurnėjęs pas savo ne už mylių gyvenančią tetą. Akinius paliko ant akmens. Jie ir likę tušti obuolinio vyno buteliai paliudijo, kad vakar nakties apie gyvenimo filosofiją vykę pokalbiai – nėra susapnuoti.

Kazachstano link

Kur Žiema vasaroja. | Where Winter sleeps.

Biškeke sužinojom, kad Kazachstane Kinijos vizą pasidaryti beveik neįmanoma. Lieka Biškekas. Liusi, puikiai rusiškai kalbanti kinietė, pažadėjo mums iškvietimą, tačiau su konsulu mums teks kalbėtis patiems ir aiškinti, kodėl mums vizos reikia greitai, antraip turėsim bėdų su persisvečiavimu Kirgiztane. Įdomiausia, kad Liusi – tai ta pati kinietė, kurios paslaugas jau anksčiau mums siūlė vienas mus pavežusių vairuotojų. Tada nesuspėję sugriebti jos telefono numerio, mes vėl netikėtai su ja susidūrėme vėliau. Dar pusę savaitės, ir turėsim išlauktąją rankose.

Tik atgavus pasus, mes išsyk nudūmėm Kazachstano link. Daug vilčių nebedėjome. Turguje supirkome paskutinius pigesnius [nei Kazachstane] pirknius, ir jau turėjom riedėti maršrutka iki tranzavimo trasos. Bepirkdami susizgribom, kad smulkiųjų nebeužtenka. Dairėmės į gatvę, gal kur mėtysis mums taip reikiamas dešimties somų geležinukas. Netikėtai pakelta ranka, ir , ir iš miesto mus paėmė miela šeima. Jauna moteris, su kūdikiu ant rankų niekaip nenustojo gėrėtis tokiais mūsų atliekamais žygdarbiais, vaišino ką tik nuo akmens dar šiltute duona, ir išsidavė juos esant krikščionims. ‘Nelengva dalia čia tarp musulmonų, kai net tėvai tam priekaištauja’ guodėsi abu, o vyriškis tuo tarp mus pavežė iki pat sienos. Tokio netikėtai lengvo nukakimo prie sienos vis dar nesitikėjom.

Trys su puse savaitės Kirgiztane – ir mes jau jautėmės it namie. Kalnai žavūs, žmonės mieli, bet jau rūpėjo tolimesnis Šilko kelias.