Į Salvadorą pakliūti taip pat lengva, kaip ir į Gvatemalą. Tiesa, čia net ir štampo negavom (dabar jau legaliai), mat Gvatemala, Hondūras ir Salvadoras priklauso vienai grupei, kur gali be vizos praleisti 90 dienų.
Iš pradžių svarstėm, ar verta važiuoti pro šią šalį. Matyt kažkada trukusio civilinio karo atgarsiai atbaido ne vieną keliautoją. Žinoma, kriminalinių nusikaltimų skaičius irgi nepatrauklus faktorius. Vis tik vos kelių keliautojų patarimai mus paskatina jį kirsti, ir tai vienas geriausių sprendimų.

Pigios užkandinės, išsišiepę besišnekučiuojantys žmonės, lakstantys vaikai, policininkai su automatais - vaizdas išėjus į gatvę. | Cheep food restaurants, smiling chatting people, running kids, police with rifles - the view you get on the street.

Prie sienos gana greitai susitranzuojame salvadorietį, mus netikėtai atvežusių iki Santa Anos, nors mieste apsistoti mes nė neketinom. Norėjom važiuoti prie vandenyno. Tačiau vos tik pravažiavome senamiesčiu, susigundėme čia pasilikti. Spalvotos švarios gatvelės, kolonijinės bažnyčios. Katedra tuoj tuoj bus perdažyta baltai kaip baltu glajumi užteptas tortas. Gyva atmosfera aikštėse. Čia ir apsistosime kelioms dienoms, nors dar nežinome, kur miegosime. Čia ne pajūris ar koks kaimeliokas, kur rasti prieglobstį jau bepigu.

Viešbučių baidomės, toks jau tas mūsų keliavimo būdas. Sėdėdami McDonaldo atitikmenyje Pollo Campero, kur maistas bene trigubai brangesnis nei gatvėse (pigaus maisto restoranas ?), bet visada galima gauti kavos už dolerį ir nemokamo interneto. Užgulame internetinį puslapį (www.couchsurfing.org) ieškodami vietos pas vietinius žmones. Ne sostinė ir šiaip nenumindytas turistų miestas, todėl šeimininkai turėtų pasitaikyti nuoširdūs ir neįpratę prie tunto žmonių, nuolat besirikiuojančių prie jų namų slenksčio. Buvome teisūs. Ernesto – mūsų būsimas šeimininkas – bene tapo vienu nuoširdžiausių sutiktų žmonių, nors trumpas susitikimų laikas retai mus duoda tokią galimybę.

ražu kaip iš pačio ryto vietiniai sulekia pasportuoti ir pabendrauti į visiems atvirą stadijoną. | It is beautiful when locals get to do some sports and have a chat with friends in the stadium from the very morning.

Bet tą naktį jis mums dar nespėja atrašyti. Mes be vietos miesto centre. Jei būtumėme kaimelyje, pasiprašytume pas kokią močiutėlę. Bet čia senamiestis, kur parduotuvės tamsai nusileidus užsidaro, bažnyčios po dideliais užraktais, o namai aukštomis tvoromis, į kurias neprisibelsi. Naivu kur nors rasti saugesnę vietelę. Nepadeda nė atsitiktinis kaži ką vapantis, aiškiai kokio kvaišalo padauginęs praeivis, bandęs kaži ką iškaulyti, o iš sustojusios mašinos išlipę keistai į mus žiūrintys du jaunuoliai nepridėjo mums drąsos.

Skersgatvyje stovi keletas automatais nukabintų policininkų. Neimam jau seniai domėn fakto, kad Centrinėje Amerikoje policininkai gali būti korumpuoti. Kol kas turėjome tik teigiamos patirties. ‘Gal žinote, kur galime rasti saugią vietą pasistatyti palapinei?’ priėję kalbiname. Mintyse nusipiešėme galimus atsakymus gimtojoje Europoje. ‘Jums viešbučio?’. ‘Ne ne, mes turime savo palapinę, nenorime mokėti pinigų’. Šis faktas, kad ‘gringai’ (baltieji) nenori mokėti pinigų’ jiems nepasirodė keistas. ‘Aaa, nenorite mokėti’ ir jie nuoširdžiai pradėjo tartis tarpusavyje, kur čia saugiau mums būtų ištiesti kojas.

Pasiūlytoje savivaldybėje sargas turėjo pirmiausiai atsiklausti policijos, tad ir vėl mes kiūtinam į nuovadą. Policininkas kaži ką šnekasi su ‘šefu’, ir galiausiai nuosprendis: rakinamas miesto stadionas mus priims. O kadangi automobilio mes neturime, šie nuveš mus savo pikapu. Smalsus, bet neįkyrus sargas, net nori parodyti stadioną naktį, domisi, kas per šalis ta Lietuva, gyventojų skaičiumi mažesnė net už Salvadorą. Išmiegame ramiai ir saugiai.

Ernestas, mūsų naujasis šeimininkas, pakraupo sužinojęs, kad mes nakvojome stadione, bet džiaugėsi patvirtindamas, kad žmonės Salvadore geri. Kartais atrodo užtenka praeiti pro aikštę, važiuoti autobusu, pavalgyti gatvės užeigėlėje, ir jauti, kokia yra atmosfera. Kai kada žmonės eina surūgę, nelaimingi. Kai kada jie įtarūs ir vos išspaudžia šypsnį. Kai kada įkyrūs. Salvadore nei vienas, nei kitas. Jie tiesiog ramūs, švelniai nusišypsantys, meiliai tarpusavyje bendrauja, o su mumis maloniai pasisveikina ‘buenas’ ir padovanoja šypseną.

Papusas! Vietinis maistas - blyneliai su skirtingu įdaru (priminė žėmaičių blynus tik be bulvių ir mėsos ;D). Pigu, labai skanu ir ant kiekvieno kampo. | Papusas! Local food - pancakes with different filling. Cheap, very tastful and on every corner.

Gal jų visai šviežia ir skaudi patirtis išmokė žmones būti švelniais ir vienas kitą priimti. Tačiau Salvodoras – tai ne tik ką tik mūsų nupasakota idilė. Joje yra palikimo iš praeities.
Vienas iš jų – grupuotės. 9 dešimtmetyje Los Andželese kilusios Latino grupuotės tuometinio JAV prezidento Bilo Klintono įsaku buvo deportuotos į Centrinę Ameriką. Tad ‘gangsteriai’ persikėlė į Salvadoro (ir kažkiek į kitas CA šalis) priemiesčius. Daug grupuočių narių – tai neturintys tėvų jaunuoliai, kurie šeimą atranda grupėje. Čia jie vieni kitiems lojalūs. Jei jau įstojai į Mara 18 ar Mara Salvatrucha (bene didžiausių gaujų pavadinimai), tai išeisi nebent karstu pro duris. Koks tokių grupuočių tikslas? Pasižiūrėjus Kristijano Povedos (Christian Poveda) dokumentinį filmą ‘La Vida Loca‘ (‘Išprotėjęs gyvenimas’ isp.), susidaro įspūdis, kad tikslo jie neturi jokio. Esmė – priklausyti grupei, svaigintis. Greičiausiai būsi nušautas ar turėsi pats kažką nušauti. Nušautas buvo ir režisierius kaip manoma pačios gaujos Maros 18, kurios gyvenimą jis filmavo iš arti, vos po to, kai piratinės filmo versijos pasiekė vietinę auditoriją.

Dauguma narių – nesvarbu vyras esi, ar moteris išsitatuiruoja savo kūną, net ir veidą. Taigi nejučia pradedame žvalgytis, ar turi praeiviai tatuiruotes. ‘Čia ne kaip Amerikoje’ pasakoja Ernestas, ‘kur gali pasidaryti tatuiruotę, ir niekas į tave nekreips dėmesio’. Čia jeigu išsitatuiravai, praktiškai, išsižadi darbo, būsi kibinamas policijos, ir visai įmanoma, kad ir būsi nušautas priešinės gaujos . Nes tatuiruotė aiškiai žymi tavo priklausomybę kuriai nors iš didžiųjų gaujų. ‘Nors dabar’ svarsto jis ‘net ir tie, kurie priklauso šioms grupėms vengia tatuiruočių, kad nebūtų nuolat policijos kamantinėjami. O savo narių turi visur: tarp policijos, advokatų, gydytojų. Nors dokumentiniame filme parodyti tik neišsiauklėję nepraustaburniai, tačiau reali problema yra daug subtilesnė.

Santa Ana gotikinėje bažnyčioje. | In Santa Ana gothic church.

Tačiau tai viena iš JAV ‘dovanų’, aiškiai ir pačios valstybės problemų. Nors dabar atrodo, kad gyvenimas čia teka ramiai, kaip ir Gvatemaloje. Žmonės gyvena sau kasdienybę: linguoja autobusais, valgo tortas (didžiulius sumuštinius), pardavinėja kokosus, dirba savivaldybėje ar parduotuvėlėje. Atrodo, it niekas niekada nėra patyręs jokios skriaudos. Tačiau istorija byloja kitką. Kai pasižiūrėjome tikrais atvejais pagrįstą rež. Luiso Mandokio filmą ‘Nekalti balsai‘ (‘Voces inocentes’ isp.), Ernesto akyse ištryško ašara, mat tuo metu jo tėtis tuo metu priklausė armijai. Pradedame suprasti, kad istorija gal jau nebegyvena gatvėse, bet tikrai dar labai gyva žmonių atmintyje. Nes dabartinio keturiasdešimtmečio, gyvenusio kaimeliuose, likimas tada kabojo ant plauko. Tuo metu kovėsi armijos, remiamos JAV ginklais ir apmokymais, bei kairiųjų sukilėlių, gretos. Tada net dvylikamečiai ar net dešimtmečiai, visai kaip Afrikoje, buvome imami kautis. Vaikai kovojo tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Žvėrėjo visi, daug aukų, skausmo. Kai matai tokias skaudžias akimirkas, svarstai, ko gi tos didžiosios valstybės kišasi, drasko mažesniųjų gyvenimus.

Jei ramesne gaida tęsime įspūdžius iš Salvadoro, tai gyvenimas švariose, spalvotose gatvelėse, saugomose policininkų, atrodo ramus. Žmonės vieni kitiems malonūs. Vakarais saugioje naminėje aplinkoje atsidaro ‘pupuserijos’, į kurias susirenka vietiniai pavakarieniauti. Už tris pupusas – į žemaitišką blyną panašų kepinį, su skirtingais įdarais tesumoki dolerį. Ir turi būti labai jau alkanas, jei įstengtum sukirsti daugiau nei tris. Įdarai įvairuoja, nors dažniausiai jiems pasiūlys pupelių ir sūrio trintą įdarą, tačiau tokiose vietinių gatvelėse gali rasti ajotės ar maros (žalumynų), vištienos ar sūrio skanumynų. Visi keliautojų forumuose šaukte šaukia paragauti to vietiniams taip įprasto maisto.

Ernesto - studentas, programuotojas, labai mielas žmogutis. | Ernesto - student, programmer, very nice person.

Atsisveikiname su Ernestu it seni geri draugai. Keliaujant ir pabūnant su žmonėmis vos akimirkas, kartais sunku sukurti gilesnį ryšį. Tačiau kartais yra išimčių, ir tikimės, kad šįkart atvėrė naujai draugystei.

Salvadoras – labai maža šalis. Nors gyventojų čia bene dvigubai daugiau nei Lietuvoje, plotas kur kas mažesnis. Žmonės gausiai susispietę miestuose ir miesteliuose, vis tik vietos užtenka ir tyrams palikti. Pakeliui nuo pat Salvadoro – Gvatemalos iki Hondūro mus lydėjo vulkanai, kalnai, džiunglės. Sėdi pikape ir tiesiog leidi žvilgsniui slysta ugnikalniu, už kurio raudonuoja besileidžianti saulė. Paliekame Salvadorą,. Turime pripažinti, nerimo jame keliaujant šiek tiek buvo. Juk galų gale tai šalis, smarkiai lenkianti kriminaliniu lygiu kitąsias. Tačiau mes to nepajutome. Mus supo geri žmonės, tranzavimas buvo kone pats lengviausias. Be to, kaip Ernestas sakė, net ir tie tatuiruotieji, gali būti malonūs užsieniečiui, mat svečias čia mėgstamas.

Jei keliausite čia, tikriausiai vis dar nebūsite dažnas turistas (o čia tiek dar nenuvaikščiotų vulkanų ir neapdainuotos gamtos). Aišku, saugokitės, bet panikuoti neverta. ‘Bai bai’ šypsosi mums senolė, išlipdama iš linguojančio miesto autobuso. Ir visas autobusas šypsosi drauge su mumis.