Kirgiztano – Kazachstano siena
Prie sienos iš Kirgiztano pusės šurmuliavo žmonių pulkeliai, visi turintys mažesnius ar didesnius nešulius. Juos brangiau parduos Kazachstane, galėjai numatyti. Mes su savo negabaritinių dydžių nešulėliais aiškiai išsiskyrėm iš minios. Jau perėję Kirgiztano pusę, Kazachstano muitinėje rikiavosi gausios eilės, netilo žmonių gargaliavimas, kažkas piktinosi kažkokia neteisybe, bet visi be išimties bandė kaip nors gudriau praeit kaimyną, ir atsidurt priekyje jo. Būtumėm stovėję ir mes iki vakaro, jei nebūtumėme užėmę strategiškai patogių pozicijų, ir mes griežtai jų ir neapleidom. Iš mūsų pusės aiškiai matės, kaip vienas muitininkų įtartinesnius krepšius sustabdo, ir tuoj pat įvyksta greitas ‘pasisveikinimas': moteriškės ar vyriškiai įbrukdavo nesipriešininančiajam po vieną kitą banknotėlį, o šis kaip katinas ką tik nudžiovęs lašinių paltį patenkintas nusišypsodavo. Laimei mūsų jis’neapmokestino’, ir mes drąsiai žengėm naujos šalies link. Korupcija vis dar vešli šiame regione. Tiek Kirgiztane, tiek čia policininkai susirenka duoklę iš nepaklusnių vairuotojų. Dažniausiai jie tiesiog sustabdo atsitiktines mašinas, ir savininkai jau būna pasirengę paklot ‘susitartą’ sumelę, todėl visas procesas vyksta greitai ir neskausmingai.
Kazachstanas – plati šalis, todėl išsamiam jos patyrinėjimui teks sugrįžti vėliau. Dabar pasirinkom tik šalies kamputį nukirsti ir Kinijos sieną kirsti be didesnio vargo.
Kelias į Almatą
Kazachstane tranzavimą žmonės suprato bene iš karto. ‘Važiuojate autostopu? Sėskit pavešiu’ sutikdavo mus pametėti net ir taksistai. Iki Almatos nesitikėjom nukakti dar tą patį vakarą. Puikiai – kaip beje ir visi Kazachstane – kalbantis rusiškai vyriškis, iš pradžių burbtelėjęs keletą nelakių frazių, o ir šiaip matyt tą vakarą nenorėjęs daug šnekėti, pagarsino grotuvą. Melodijos nostalgiškos, ramios, kai kurios graudinančios. Nejuokais gali pasidaryti mašinoj drėgna. Vis tik muzika ir tokios neįkyrios, ką tik sužaliavusios, kiek pasiraukšlėjusios kalvos mus ko tai pavadino į gimtąją Lietuvą. Ir kai jau ritomės iš mašinos lauk užmatę nediduką kanjoną būstui ręsti, vakaro žolės kvapas ir traškantis takelis visiškai sugrąžino namolio.
Almata
Jau daugelis Azerbaidžane, Uzbekistane ar Kirgiztane sakėsi, kad jų artimieji darbuojasi Rusijoje arba Kazachstane. Tad nenuostabu, kad ir kažkadais buvusi sostinė sutraukia ne vieną kaimyną, mat ekonomika čia sako gerokai suvešėjusi. ‘Mes turime visko’ giriasi vienas kitas vairuotojas,’naftos, aukso’. Iš tiesų, tik įvažiavus į Kazachstaną, kelių kokybė smarkiai išsiskyrė nuo tolimesnių artimesnių kaimynų, pavyzdžiui Turkmėnistano. Visai kitas pasaulis atrodė ir pati Almata, kuri anot vieno vairuotojo esanti finansinis Kazachstano centras, o Astana – tik sostinė.
Jei rašėme, kad Gruzijos ar Azerbaidžano sostinių gatvėse rieda keturačiai monstrai, tai dabar anie mūsų prisiminimuose teatrodė kaip vaikai ar jau senoliai. Mat Almatos eismo dalyviai kur kas prašmatnesni nei anųjų šalių. Mašinos čia pačios didžiausios ir naujausios, ir mažesnio miestelio gatvėse sunkiai prasilenktų viena su kita. Almatos gatvės plačios, ir jos čia išsitenka. Tik klausimas, ar pasidalina užtektinai dėmesiu, nes kai kaimynas nusiperka patį naujausią modelį, su juo rungtyniauti sunku.
Pats miestas atrodė tvarkingas ir nesudėtingai suręstas. Ypatingos paminklų ar puošnių pastatų čia nėra, tačiau pasivaikščioti buvo gana malonu. Panfilovo parke iš rusų ortodoksų Į Dangų Paėmimo Katedros, nuspalvintos kaip kokios pasakos saldainių namelis, aidėjo šventikų maldos ir dvibalsė giesmė. Daugybe degančių žvakelių tikintieji minėjo Didįjį Ketvirtadienį. O netoliese tame pačiame parke baugino didžiulis sovietinis monumentas – rusų kareivių statula, menanti Antrojo Pasaulinio Karo herojų nuopelnus.
Apskritai Almata mums pasirodė kiek prabangi ir be galo brangi. Net aiktelėjom, kai paskaičiavom, kad paprastų slyvų kilogramos vietinėje parduotuvėlėje kainuoja aštuonis dolerius. Kai ilgai mindžiukavom, ar leisti sau nusipirkti kokį nors pigesnį vaisių, greta esančios aikštelės savininkas mums nupirko apelsiną, kurį belaukdami mūsų koučserferės (www.couchsurfing.com internetinis puslapis, skirtas rasti nemokamą nakvynę) Gulnaros sukirtom su džiaugsmu.
Didysis Almatos ežeras
Vietiniai, užklausti ką gero galima išvysti jų mieste, iškart rodo į supančius, vis dar kiek snieguotus kalnus. Patikinti užkietėjusio Deniso, ruso keliautojo iš Krasnojarsko, kad Didįjį Almatos ežerą galima pasiekti net gi viešuoju transportu, ilgai ir nelaukėme.
Kelias, žinojom, visą laiką kils viršun. Tad nusipirkę porą kepalėlių duonos, taip primenančios lietuviškąją, pasipildę pūsles šaltinio vandens, patraukėm į kelią. Švietė saulė, ir mes geras 5 valandas puškavom su savo brangiausia manta. Oras vis šalo, ir kol pasiekėme viršūnę, buvo gerokai atvėsę. Pakeliui visai netikėtai dėmesį patraukė ryški melsva ledo skulptūra, išaugusi atsitiktinumo dėka. Vienoje vietoje nuo skardžio iki skardžio besitęsiantis vamzdis buvo įtrūkęs, ir iš jo nuolat purškė žemyn vanduo. Jis šalo. Netikėto melsvo žydrumo ledo kuorai kilo aukštyn ir aukštyn.
Pati kelionė aukštyn mums pasirodė kiek vertingesnė nei galutinis reginys – alpinis ežeras, Almatos gėlo vandens šaltinis. Tačiau sutvarkius kelius, ši vieta pradėjo traukti ne vieną almatietį, sumaniusį pasivaikštinėti.
Kinijos sienos link
Jau įpratome apibbendrinti savo nukeliautą kelio gabalą keliais sakiniais, tačiau ne vienam vis atsiranda daugiau klausimų. Vienas dažniausių pasitaiko: ‘kam jūs tai darote’. ‘Koks tikslas?’ ne vienas nekantrauja sužinoti, tikėdamiesi išgirsti kokį nors egzotinį atsakymą. O mes išdrožiame paprastai – ‘norim pažinti pasaulį. Ir save.’. Retas gūžteli pečiais, bet dažnai – o ypač jaunesni žmonės – giliai atsidūsta ‘mums irgi taip reikėtų’. Panašiai pamąstė ir jauna pora, į kurių ‘leksusą’ mes įsėdom ir pabijojom jų šviesias sėdynes ištepti savo nukeliautomis kelnėmis. Tačiau mūsų paprastumas po trupinį nurenginėjo jų kaukes. Palikom juos su žibančiomis akimis, o mus jie pametėjo gerokai toliau, nei planavom.
Kitoje mašinoje sėdintis ryškių veido bruožų pakeleivis kiek apgirtusiomis akimis prisipažino, kad irgi mėgstąs keliauti. Tai jam – savotiškas sielos gydymas. Aštuoniasdešimt devntaisiais jis tarnavo armijoje Afganistane, ir buvo tanko komandos viršininkas. Paklaustas, dėl ko tada vyko susirėmimai, jis gūžtelėjo pečiais ‘kas ten žino’. ‘Siunčia į tarnybos vietą, ir tu nežinai, kodėl ten esi. Sunkiausia matyti, kai žūsta tavo vyrai. Apie dvidešimt jų, iš mano komandos žuvo. Kai važiuosite pro Čivį, jo gatvės vaikinukų vardais pavadintos. Dabar aš mėgstu į gamtą. Ramiai. Norim padėti tėvams žuvusių jaunuolių, bet valstybei mes nerūpime. Aš pats ir nenorėjau pagalbos, tačiau žinau, kad kai kuriems jos labai reiktų’.
Kazachstanas išlydėjo mus šiltai. Pilnas autobusas kazachstaniečių, kurių keli įkalbėjo vairuotoją pavežėti mus nuo sienos iki sienos nemokamai, smalsiai teiravosi, kur ir kaip mes keliaujam. ‘Greičiau prašyk jų autografo, mes jau savąjį gavom’ šaukė it susitarę vienam keleiviui, negirdėjusiam mūsų nuotykių. O mes jau nekantravom patekti į Kiniją.