Etiopija – visuos namuos skrudinama kava, akmenys į mūsų vartus ir uolose išraižytos šventyklos

Etiopijos zmones. | Ethiopians.

Atkankame ir į Etiopiją. Jei tarp Zambijos ir Malavio, Kenijos ir Tanzanijos galėjai įžvelgti seseriškų bruožų, tai Etiopija išdidžiai atsitraukia į šalį ir sako ‘žinote, aš esu kitokia’. Gyvena ji Julijaus kalendoriumi, atsiliekančiu nuo mums įprastojo Grigališkojo septyniais metais trimis mėnesiais. Laiką jie skaičiuoja nuo saulės patekėjimo (šeštą valandą ryte), tad septynios jiems – yra pirma valanda (tiesa, tai ne išskirtinis jos bruožas, mat kelios kitos ekvatorinės šalys skaičiuoja taip pat). Jie net kitokio gymio nei kitos Afrikos šalys, nosys siauresnės, o oda šviesesnė. Žmonės išdidžiai sako – Etiopija yra Afrikos tėvynė. Ir galbūt jie yra teisūs, mat mokslininkai pritaria, kad būtent iš čia žmonijos karavanas per Jemeną pajudėjo keliomis kryptimis Europos ir Azijos link. Nors kalbų čia net 81, tačiau pagrindinė jų yra amhari. Šneka jie švelniai, su caktelėjimais, ir nors klausydamasis radijo negali suprasti nė žodžio, tačiau melodija maloniai užliūliuoja. Raštas yra visiškai savitas, dailus it meno kūrinys. Vyrai naudoja daug kūno kalbos, ypač akimis ir kakta, atrodo net ir tarpusavyje bendraudami patys periimame jų kaktos pakėlimą, antakių kraipymą ar vieną kitą caktelėjimą.

Etiopija – viena kelių Afrikos šalių, išvengusi bet kokios kolonizacijos, tačiau aišku patyrusi europinę skriaudą ir socialistinę įtaką (apie tai byloja Adis Abeboje riedantys mėlyni žiguliai, tarnaujantys kaip taksi). Skaudžiausias metas, kai juos be gailesčio naikino italai. ‘Štai nuo to šio skardžio italai stumdavo etiopiečius’ dalinasi vienas etiopietis mums stovint ant aukšto skardžio važiuojant į šiaurę. Nupurto šaltis. Ir kas drįstų sakyti, kad garbinga ir didinga yra Europos praeitis. Kad juos kur pekla tuos europiečius ar baltuosius, per amžius negali nesikišti į svetimųjų reikalus. Dabar italai jaučia kaltę, todėl tiesia etiopiečiams kelius ir net stato užtvanką. Etiopijos gamta skaudžiai iškirsta, bent 90% miškų, kuriuos po truputį jie bando dabar atsodinti. Žemė Etiopijoje labai akmenuota, o aria čia artojai tik jaučių jungais ir mediniais plūgais. Sunku įsivaizduoti, kaip tokioje akmenynėje ištvertų koks mechaninis prietaisas.

Etiopiečiai – žmonės tikrai gražūs. Aukštos liaunos moterys, savo ilgais spalvingais drabužiais ir elegantišku plaukimu drąsiai lenktų bet kurią princesę. O jaunos panelės savo kasytes susipina taip įmantriai, kad dažnai manai, jog jos vidury dienos išsirengė į kokią puotą. Anksčiau būdavo labai populiaru tatuiruoti kaktą kryžiais, o smakrą – šukas primenančiomis linijomis. Sako, dabar to jau nebedaro. Tiek vyrai, tiek moterys čia mėgsta įsisupti į baltas skaras. Spalvotais skėčiais, trapecijos formos tamsiomis kepurėmis ir baltais lengvais apsiaustais šventikai prašo išmaldos skerstgatviuose. Žmonių įvairovė gausi, tačiau nebaugi. Net ir vakarais nebaugu išeiti pasivaikščioti, nors po šeštos ir čia jau visur tamsu.

Agresija prieš draugiškumą

Evelina

Pasienis. Mes ramūs it belgai, nes vizą gavę dar Nairobyje, pareigūnams ištiesiame pasus, šmaukšt štampu taukšt pora klausimų, mes laisvi. Tik besidedant mums kuprines ant pečių, pareigūnas išėjęs kaip vožia vieną antausį šalia mūsų stovėjusiam jaunuoliui, ir kažką greitakalbe apiburnojęs, lyg niekur nieko nueina. Oho! Nieko sau, gera pradžia. Ar tik dėl to, kad tas epizodas įvyko vos per delno atstumą, kažkodėl pradėjome stebėti kitas tokias netikėtas agresijos apraiškas. Gatvėje policininkas gerokai tvoja botagu praeiviams – už ką, neaišku. Susikumščiavimai tarp vaikų, moterų ar net moterys gerokai viešai vyrui užploja – tik kasdienybės smulkmenos. Juk šiaurėje, kaip vienas vairuotojas sako, ten broliai konfliktus sprendžia ginklu. Pirmą vakarą pietuose į mus kažkas paleidžia akmenį, o vieną paskutinių naktų jau šiaurės vakaruose gerokai apmėto akmenimis palapinę. Bet anot kai kurių vietinių, čia tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Manysit, kokie agresyvūs žmonės. Bet čia netikėtai atsiskleidžia kitų jų pusė – draugiški, paslaugūs, malonūs. Jie pakalbins, pakvies pavakarieniauti drauge ar net pakvies į namus pernakvoti. Niekaip netilpo galvoje šios labai skirtingos savybės.

Santykiai tarp vaikų ir tėvų, kaip ir kitose Afrikos šalyse ir anksčiau Europoje, bendruomeniški. Jie tarpusavyje glaudžiai susiję, dažnai gyvena kartu, jei ne viename name, tai bent jau netoliese. Vienas sutranzuotųjų Ashenafi tvirtina, kad iki tol, kol nebaigi universiteto ar mokyklos, tėvai iš tiesų nurodinėja, kaip ką daryti. Tačiau po to, jie tau duoda visišką laisvę. Galbūt patars, bet niekada nesitikės, kad jų patarimu seksi. Jie supranta, kad vaikų gyvenimai jiems nebepriklauso. Gal čia ir yra paslaptis, kodėl net ir gyvenant drauge, jie turi savo erdvę ir sugyvena gražiai. Kaip Kahlilis Džibranas kartą yra pasakės, kad vaikai yra kaip iš lanko paleistos strėlės, tėvams jau nebepriklauso.

Mus pasisveciuoti priemusi draugija. | The welcoming family.

Ashenafi šeima – labai didžiuojai galėję patys pabaigti ir vaikus išleisti mokslan. Su pasididžiavimu ant kampe esančių lentynėlių gražiai išrikiuota nuotraukos su universiteto pabaigos kepurėlėmis. Tik kad net ir pabaigus mokslus, ateitis vos vos prašviesėja. Ashenafi veterinaras, tačiau per mėnesį uždirba vos aštuoniadešimt dolerių, tad galą sudurti su galu nelengva. Pagalba vieni kitiems čia natūralus dalykas, todėl jei jo šešuras – verslininkas, uždirba ne tik savo artimiausiai šeimai, bet ir kitiems giminiečiam.

Pakalbėjus apie tuos agresyvumo antplūdžius manytum, kad Etiopija nesaugi šalis. Tiesa sakant, čia jautėmės taip saugiai, saugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Įdomiausia tai, kad daugelis artimųjų buvo sunerimę, kad mes ketiname tranzuoti per Afriką. Mums ir patiems buvo netikėta, kad čia jautėmės daug saugiau nei Pietų Amerikoje ar JAV. Apie saugumą pasakoja ir Rafis, etiopietis augęs JAV ir sugrįžęs gyventi į Etiopiją. Eidamas į JAV klubus linksmintis, jis visada jausdavosi nesaugiai. ‘Nuolat žinai’, sako, ‘kad teks susimušti, o kartais net ir netekti draugo’. Atvažiavęs į Etiopiją, atsivežė ir savo paranoją. Bet čia net ir klubuose – jau nekalbant apie gatves – jis niekada nesijautė taip saugiai ir gerai. ‘Apskritai’, sako jis, ‘žmonės čia labai draugiški. Visi pakalbins, pasilabins’. Apie kultūrų skirtumus jis juokauja. Jei Amerikoje kas nors pasakytų gražiai (vyras vyrui) apie išvaizdą, manytum, kad jis ne tos pakraipos. ‘O kai nuėjau į vieną Adis Abebos gatvių, ir nuolat mačiau rankomis, pirščiukais susiikabinusius vyrų, maniau, kad čia gėjų kvartalas. Vis tik homoseksuaulumas čia uždraustas, o laikymasis rankomis čia tik natūralus draugiškumo ir prieraišumo ženklas. Šiaurinėje hemisferoje žmonės tuoj visai pamirš, ką reiškia tiesiog nuoširdžiai apsikabinti, o čia tai jų psichologinio konforto ir sveikos psichikos garantas.

Maisto oazė

Ndzera. | Njera.

Maistas vėl maloniai dirgina skonio receptorius, nes iki tol afrikiniai patiekalai deja labai jau prėski. Artėja koptų velykos, todėl pakelėse gausiai pardavinėja kiaušinius ir gaidžius. Dviejų mėnesių pasninkas baigiasi, kai nebuvo valgoma ne tik mėsos, bet ir pieno ar kiaušinių. Mes greičiausiai atvykom dar geru laiku, nes patiekalai buvo įvairesni. O po Velykų prasidėjo mėsos periodas. Kur bebūsi – tips tips (mėsa). Įsigudrinom ir išmokom šerou pavadinimą (skanus pupelių patiekalas), juk negali avieną kirsti du tris kartus per dieną. Viename kaime vairuotojai sustoja pavaišinti rūkytu raugintu pienu. Kiek keistokas skonis, bet sako, čia tokie vietiniai ledai.

Smilkstanti kavos ceremonija

Keisti pinigus pas šalia sienos šmižinėjančių keitėjus gali būti tikras vargas ir solidus nuostolis. Todėl pinigų mainyti mes traukiam tolėliau, kur vienoje parduotuvėlėje mielai sutinka tai padaryti malonios moteriškės, ir tuoj pat pavaišina kava. Nugėrus vieną gurkšnį, staiga burną apima dar nepatirtas aromatas ir smegenis kutenantys pojūčiai. Kavos gėrimo ritualas čia ne atmestinė, o netgi labai stipri kasdieninė kultūros dalis. Visi išdidžiai priduria, kad jų kava ekologiška, ir pritariamai šypteli pagyrus kvapnų gėrimą. Kad ir kaip banaliai skambėtume, vis tik Etiopijos kava pati skaniausia. Ten, kur ji ir buvo atrasta. O sako aviganis Kaldi kažkada pamatė, kad jo avys labai jau energingos tapdavo užkramčiusios kavakrūmių lapų.

Kava. | Coffee

Ashenafi ir Damelash – mus pavežėję ir vaišinę etiopiečiai, pasakoja apie Etiopijos kultūrą su užsidegimu. Nieko nuostabaus, kad atsiduriame ir jų namuose Desėje, valgom ndžerą (vietinę duoną primenančią rūgštų blyną) su aviena, o vakare siurbčiojome stiprią aromatingą kavą.

Anot Ashenafi, kavos ceremonijai čia jie skiria nemenką savo dienos dalį. Šeimose bent tris kartus per dieną kuria anglis, skrudina kavos pupeles – vietiniai gyventojai niekada neperka jau skrudintų. Žalsvos pupelės besivartydamos plokščioje keptuvėje pradeda įgauti mums jau pažįstamą spalvą ir ima skleisti malonų aromatą, pagal kurį vietiniai gali atskirti, tinkama vartoti jau ar dar ne. Tokiu kvapu prisipildę sostinės laiptinės ar mažų miestelių gatvės. Paskrudintos kavos pupelės malamos tradiciškai – mediniame inde su beveik visą užpildančiu vėzdu trinama tol, kol įgauna mums jau pažįstamą smulkų pavidalą. Tada specialiame kavinukyje, vis dar kaitinamame ant anglių, kava užpilama karštu vandeniu, o kavinukas pakreipiamas taip, kad gėrimas nusistovėtų teisingai. Visa tai palydi atskirame indelyje gausiai smilkomi smilkalai, suteikiantys kavos ceremonijai jaukią kvapnią atmosferą. Tada kava pilama į puodelius, kuriuose jau gausiai priberta cukraus. Sako, žmonės čia dažnai serga diabetu, todėl kai kuriems jau tenka gerti kavą su druska arba visai be nieko. Nieko nuostabaus, jeigu kavą geria bent tris kartus per dieną po tris puodelius, kaskart dedant po du šaukštelius cukraus. Kavos ceremonijai žmonės skiria laiko, jie visi atrodo aprimsta, ir atsiduoda bendravimui. Kaip vakaruose trūksta to sustojimo ir tiesiog pasimėgavimo pokalbiu ar tyla gurkšnojant gerą aromatingą kavą.

Rytas kavineje. | Morning in a Coffee shop.

Čatas – tai dar vienas būdas svaigintis

Kenijoje maišai nupjauto kato – vietinės narkotizuojančios žolės – staigiai keliaudavo į oro uostą, o iš ten į Somalį ar kai kurias Europos šalis. Kuo šviežesnis, tuo savybės aštresnės. Vairuotojai šlamšdavo jį pilnomis pažaliavusiomis burnomis. Visa šita tradicija niekur nedingo ir Etiopijoje. Čia – čatas – vienas populiariausių tarp vairuotojų, jaunimo ir apskritai nesvarbu kokios profesijos žmonių. Nors žolės savybė – paaštrinti žmogaus pojūčius, vis tik visų kaip vieno akys pamažu drumzlėdavo. Ne vienas jų atkakliai tvirtina, kad ‘taip, prie jo priprasti tikrai galima’, ‘taip, jis tikrai nieko gero’, įlipus į mašiną įsimeta dar vieną žiupsnį sau burnon. Pasaulis tikrai ne taip jau skiriasi. Lietuviai it išprotėję lekia į Maksimą alkoholio, kur nors pamiškėj verda pilstuką, afrikietis geria baltą baisų alų kur užkampy, europiečiai drebančiom rankom kuria cigaretę, arabai rūko šišą, Bolivijoje kramto koką, o čia visi it pamišę dėl čato. Net ir ožka, įsliūkinus į vieną paprastų kavinukių, užgriebia čato šakelę ir žiaumodama patenkinta mauna lauk. Svaigintis, bėgti nuo realybės, tai ne vienos tautos bėda ar įprotis. Kai kurie tai daro ne iš gero gyvenimo, o kai kurie iš pernelyg gero susijaukia savame pasaulyje, tad bėga kažkur į užribius.
Vėliau pamačius etiopiečius kramtant kaži kokius pagaliukus, jau galvojome, kad tai naujas narkotinis užmojis. Pasirodo, šįkart ne. Šiuos pagaliukus bekramtydami jie taip valosi dantis. Ne vieną gatvėje pastebėsi dantenas maigantį – tai jų dantų šepetukas.

Etiopijos gyvenimas pakeliui

Kai riedi pietine Etiopijos dalimi, negali nepastebėti it kokių paminklų iškilusių termitų suręstų bokštų. Kai kurie jų aukšti sulig medžiu ar namu, liauni, kiti krestelėję. Bokštų taip gausu, ir pagalvojus apie statybų mąstus, ne ką mažiau stebina nei kokios Egipto piramidės. Sako, pabaigę savo statinį skruzdės nepasilieka ką tik pastatytuose rūmuose, bet traukia tolyn. O medžiai kaip skėčiai ryškiai raudonos žemės fone. Kalvos šiaurėje užauga į rimtus kalnus.

Etiopijos bezdziones. | Ethiopian monkeys.

Molinukai arba iš medžio apvalūs namai pietuose, šiaurėje kiek įmantresni – iš plonų medžių. Daug kas važinėja vežimais, o gyvulių kaimenės ganosi ne tik mažuose miesteliuose. Botago pliauškėjimą gali girdėti ir sostinėje. Pliaukšt, matyt jau pro šalį genama banda. Gyvulius skerdžia čia pat, tad nenustebsi pamatęs kokius avies vidurius gulinčius pakelėje. Sako į miesto pakraščius įsigudrinusios ir hienos atsliūkina savo dalies pasiimti.

Lalibela

Į Lalibelą – uolose išskabtuotas šventyklas – kelias tuščias, tad kulniuojame, kol kas sustos mus pavežėti. It kas dideliu peiliu būtų paraikęs kalnus, paskabtavęs jų keteras ir šonus. Eiti karšta ir trošku, tačiau gražu be galo. Vienas kitas sunkvežimis kiek pavežėja, o mes pėdiname tolyn. Susėdę mes dar ilgai žiūrime į tolius, ir nesinori niekur eiti, bet pranykti kalnuose, ištirpti įkaitusiose jų keterose. Tačiau kelias dar tolimas, o Lalibela laukia. Keliaujame tolyn. Įsitaisę labai jau turistiniame miestelyje (kaip netraukia tokios vietos, jų gyventojai tarsi prisitaiso storas ‘noriu įtikti’ kaukes ir bando ką nors iškaulyti, eisim apžiūrėti tų ypatingų statinių tik rytoj, o šiandien skirsiu laiko sau tiesiog pabūti.

Lalibela

Lalibela

Galų gale išsukau iš pagrindinio kelio, ir smukau smulkiu taku nuo visų žmonių, kad galėčiau pabūti su savimi, kalnais, leisti mintims ir maldoms pasivaikščioti įstabių kalnų keteromis. Lalibelos bažnyčių kompleksas rungtyniauja su Petra Jordanijoje (išskabtuotos uolose šventyklos) ar Jeruzale (mat čia norėta turėti šventą miestą atokiai nuo musulmonų ir kitų krikščionių). Tačiau gamtoje, supančioje šią vietą, sulaikai kvapą. Galų gale atitrūkau ir radusi kiaurą nuvargusio medžio pavėsį, giliai įkvėpiau ir panirau savyje ir supančiame grožyje. Kad niekas nedrumstų minčių – jau teko vieną įkyrių smalsuolių ginti lauk – įspraudžiau ausinuką į ausis ir panirau visame kame. O ne, ir vėl vienas lūkuriuoja čia pat. ‘Gal galiu pašnekėti su tavimi?’. Rrrr, nea, nenoriu!! Bet pataisau malonų veidą, ir kartoju ‘dabar aš meldžiuosi’. Jis atsistoja atokiau. ‘Na gerai, ir stovėk, o aš čia tarpsiu valandų valandas’ burbu sau. Jis kažką pradeda niūniuoti, kuo toliau tuo garsiau. Pasigarsinu ausinuką. Paprastai tokios istorijos veda į maždaug tokią pabaigą: ‘gal gali pinigų’, ‘gal reikia gido’, ‘gal maikutę’. Žodžiu vienaip ar kitaip paviršutiniški pokalbiai niekur neveda. Tad geriausiai jas nutraukti dar neįsilingavus žmonių norams kažko gauti, o tau susinervinti. Nuoširdžius pokalbius jau sugebam užuosti. Vidinis susierzinimas bamba, kodėl negali žmonės palikti ramybėje (žinau, žinau, čia tokia kultūra). ‘Gal galiu tik kelioms minutėms patrukdyti, o tada paliksiu melstis’. Na jei kelioms minutėms, o šventas naivume, tai kelioms. Sutinku. Žmogaus susižavėjimo pliūpsnis staiga kaip fontanas pradėjo lietis. ‘Niekada nemačiau, kad baltasis ateitų va taip ant kalno ir melstųsi. Aš esu tos bažnyčios (parodo vieną išskabtuojų oloje) diakonas. Ištraukia baltą maldos mantiją, maldynėlį. Malonu malonu, mano vidinis nenumaldomas priešinimasis dar neįveiktas, todėl šypsnys vos kelių milimetrų, o balso tonas neišreiškia to paties susižavėjimo. ‘Jie čia atvažiuoja tik dėl gražių vaizdų, bet tikėjimo nėra’ lyg nusiskundžia jis. Ir jis pradeda pasakoti apie religinius ritualus, giedoti, vėl žavėtis, koks aš šventas žmogus (sustabdyti ar prieštarauti – jėgų eikvojimas, tad ramiai stebėjau jo džiaugsmo vėtras). Aha. Ten ant kalno viršaus aš meldžiuos. Nori parodysiu? Mikliai įvertinu situaciją: sudėjimo mažesnio, todėl fiziškai neturėtų pulti, be to, kad jis diakonas neturėtų kilti abejonių. Tai vieša vieta, ir ten keletas žmonių jau yra. Po to susigėstu dėl tokių savo paranojiškų minčių, ir sakau, ‘gerai lipam’. Užbėgam į viršų, ir aš vos kvapą atgaudama po truputį mėgaujuosi kur kas gražesniais vaizdais nei mano prieš tai pasirinkta vieta. Susėdam pasišnekučiuoti. Apie turtus ir turčius, apie paprastumą ir laimę, apie koptų tikėjimą ir ritualus. Jis dar pavinguriuoja ritualines melodijas. Ypatingas metas sakytum. Ir tada – vis dar ginčydamasi su savimi – ar tik nebus čia koks kėslas (kaip kai kada skaudžios praeities istorijos giliai įsirėžia nepasitikėjimo raukšle), galų gale sakau sau: ‘gal nustosi, tiesiog mėgaukis kalnais, didybe, melodija ir situacija’. Regis saulė jau pasirengus vakaroti, lietus irgi nori rodyti savo šlapią pirštą, skrandis irgi šį tą burnoja, tad jau kaip ir metas namo. Karolis likęs miestelio prieigose, tad man dar teks truputį paėjėti.
– Tad gal jau ir leiskimės žemyn.
– O galiu paprašyti vieno dalyko? Na va, prasideda. Greičiausiai už savo giedojimą paprašys vienos kitos biros.
– O gal galėčiau paprašyti meilės (Can I ask for love).
– Ko tokio?
– Meilės.
– Ta prasme?
– Nežinai, ką reiškia meilė?
Na štai, dvasiškas tėvelis užsiprašė žemiškų malonumų. Pokalbis nukirstas ir baigtas, skubiai leidžiamės žemyn. Jis į bažnyčią melstis, aš – lauk. Skubiai dėdama koja už kojos, pykau ant savęs, kad pasitikėjau, ir jau viską tryniau iš atminties, visus šventus pokalbius, giesmes. Ir pasakodama Karoliui, užsiauginau savo pyktį ir nusivylimą sulig kalnu, na kaip jis drįso. Bet suprask, Karolis sako, čia jiems to paprašyti, kaip pakviesti arbatos. Juk nepyktum dėl arbatos, o čia normalu ir tai. Sunkus tas tarpkultūrinis bendravimas, kartais atrodo.

Viena is Lalibelos sventyklu. | One of the Lalibela's temples.

O kitą dieną einame nardyti iš uolų išskabtuotomis šventyklomis. Įsivaizduokite didelę uolą, ir ją (ne vieną, o net vienuolika jų) čia darbininkai skaptuodavo dienomis ir naktimis. Tiek išorėje, tiek viduje kiek gruboki, tačiau pakankamai dailūs kuorai, kolonos. Koplyčiose ir šventyklose gali aptiki ir nusitrynusių, ikonas primenančių paveikslų. Šventikai tykiai snūduriuoja, o gal meldžiasi, ir karštai vienoje kitoje šventykloje į maldas panirusios baltai apsigaubusios moteriškaitės. Lankytojų čia nedaug, todėl gali netrukdomas nardyti tuose tuneliuose, užkaboriuose, koplytėlėse ir kamuose gali rasti kampą ir nurimti labai senos krikščioniškos tradicijos namuose.

Pakeliui į Sudaną – tarp akmenų ir automatų

Lalibela – paskutinė mūsų ilgėlesnė stotelė. Jau judėsim Sudano link. Vizas gavome dar Adis Abeboje. Tiesa, šioje sostinėje geriausia daryti šių vizų kombinaciją. Pirmiausia – Egipto viza (apie 30$) trims savaitėms padaroma per tris dienas, o tada tranzitinė Sudano viza (100$) dviems savaitėms padaroma per 24val. Darytis turistinę Sudano vizą greičiausiai gali tie, kurie turi savaites laiko laukti. O mums ir Etiopijos vizos pabaiga, tad viskas susiklosto puikiai, ir mes pakeliui į sako labai svetingą, bet labai jau karštą šalį.

Skrudinama kava. | Frying the coffee beans.

Artėja naktis, o mus sunkvežimiukas paleido kažkokiam mažam kaimelyje, kuriame mes nepatraukti dėmesio negalime. Visi įdėmiai apžiūri prašalaičius, o vaikai aišku nepraleidžia progos pašūkauti ‘jujujuju’ paprašyti vienos kitos biros. Išėję už miestelio, radome jaukų upuką, kurio krantus saugojo uolos. Prirenkam šakų, ir virsim vakarienę. Pastatom palapinę, ir galima tik numanyti, kad smalsuolių, stebinčių mus iš tolo tikrai ne vienas. Ir iš kur jie čia taip greitai rados? Vienas kitas pokalbiukas, ir sukirtus košės likučius, nusikalę it vilkai, jau trauksim pogulio, juolab, kad jau ir sutemo. Trinkt. Kas čia dabar? Trinkt trinkt. Nenaudėliai žiopliukai sumanė mėtyti akmenis į mūsų jau gerokai padėvėtą palapinę, kuriai tokie smūgiai gali būti pražūtingi. Karolis eina aiškintis. Kol tamsoje priartėja prie akmenų laidytojų, išvysta ir kelis su automatais. Kiek nejauku, juolab, kad nežinai, kas čia su kuo ir prieš ką. Karolis rodo į akmenis – kame problemos. Žmonės su automatais vis tik atrodo draugiškai – rodo į vaikus ir gūžčioja pečiais, o paskui veja juos šalin. Maty jie bus mūsų šalininkai šią naktį. Toli nenueina, ir nežinia, kaip ilgai dar sėdi ten viršuje, kol mes slėnyje pamažu grimztm į sapnų karalystę. Neilgam, kol nepradeda savo lopšinių kažkur šalia beivalkiojanti hiena. Atmintyje patikini save, kad jau ne vienas nakvojo joms greta siautėjant, tad ir mums nėra ko bijoti, nors vietiniai baimingai mums aiškino, kad čia yra hienų, ir geriau statytis palapinę arčiau miestelio. Miestelyje šunys skalijo kone pusę nakties – matyt vaikė hienas. Ir kaip vietiniai sugeba iš išsimiegoti prie kasnakt vykstančių laukinių pokalbių. Ryte pasitaškymas upukyje nuplauna bet kokį užsilikusį nuovargį. Gal tik Karoliui nelabai pasiseka – jo nuogo besimaudančio jau susirenka pasižiūrėti bent dešimtas įvairaus amžiaus ir lyties kaimelio atstovų, visai nesidrovinčių nuogumo. Smalsumas juk nugali.

Paskutiniai kalnai, ir žinom, kad artėjam žemumų ir dykumos link. Paskutinis pasimėgavimas vėsiu oru.

Tanzanija – baobabai, išprotėję vairuotojai ir naivūs baltųjų medžiotojo spąstai

Tanzanijos atkarpą įveikiant tikriausiai reiktų odę gamtos grožiui dainuoti ir siaubo filmą kurti apie pražūtį besivaikančius vairuotojus. Šioje šalyje matėme daugiausiai nuriedėjusių nuo kelio sunkvežimių ar autobusų.


Mbeja – Iringa: vairuotojai dėl mūsų pakliūna į bėdą

Įvažiavus į Tanzaniją. | Just after entering Tanzania.

Malavyje ir Zambijoje pripratome prie žmonių ir viskas tapo sava ir pažįstama. Ten net ne vienas senolis moka šį tą paporinti angliškai, žmonės gal ir paprašo šio bei to, bet šiaip šalys labai draugiškos ir malonios keliauti, tebūnie ir pavargsti nuo minių vaikų, klykiančių mazungu. Tazanija – šalis didelė, o kalba žmonės tik suahiliškai su keliomis išimtimis. Bet vairuotojai linksmi ir draugiški, stodami iškart ruošia sėdynes pakeleiviui, visai nepykdami, kad financiškai neprisidėsime. O vaizdais norėtųsi mėgautis nuo dviračio sėdynės, lėtai. Kalnai ir slėniai, šimtamečiai baobabai, masajai, genantys bandas.

Priartėjame prie Mbejos, pirmosios mums nakvynės Tanzanijoje. Ir vietoj šlapios nakties palapinėje mes tą vakarą netikėtai pakviečiami į tikinčiųjų šeimą. Buvę bankininkai, dabar verslininkai, per televizorių stebi iš Nigerijos tiesiogiai transliuojamus pagydymus, o mes jau po ilgo laiko mėgaujamės karštu dušu (pirmasis Afrikoje!), žuvies vakariene ir istorijomis apie įkvepiantį pirmąjį Tanzanijos prezidentą bei kylančią šalies ekonomiką.

Evelina.

Kitą rytą gerokai paėję – smagūs tie rytiniai pasivaikščiojimai, kai gamta amą atimanti – įšokę į sunkvežimiuką riedam kalnais. Sustabdo mus čia ne viena policininkų komanda, kuriai kaskart vairuotojas turi paruošęs nedidelę, tačiau stabilią sumelę. Atrodo tarsi važiuotum pro kelių mokesčių būdeles, ir tvarkingai susimokėtum. Žmonės kalba, taip būdavo ir Lietuvoje. Uf, kažkaip net ramiau širdy, kad iš to jau išaugom, ar ne. Reiktų tik gydytojus, politikus ir teisininkus išauklėti, ir turėtumėme visai taurią visuomenę. O Afrikoje korupcija sulig kiekviena šalimi gausėja.

Vienoje stotelėje matyt mokestėlio neužteko. Sustabdytas vairuotojas ko tai aiškinasi, o netikėtai ateina pareigūnė pakalbinti ir mūsų. ‚Šiame sunkvežmyje galimi tik trys keleiviai, o jūsų keturi. Mes areštuojame vairuotoją. Bet jis ginasi, sako, kad iš jūsų pinigų neėmė, ir jums tik padeda pavežėdamas‘ atraportuoja . ‚Tikrai taip!‘ net choru pragystam. Vairuotojas neareštuojamas, ir mes lyg kaltę lyg ką jausdami toliau riedame.

Prie baznycios. | A night by the church.

Jau saulė slėpsis tuoj už kalnų, tad pats metas ieškoti nakvynei vietos. Tokia netikėta sėkmė prie vakardienos bažnyčios, gena iešoti vėl saugumo. Ant vienos kalvos tolumoje bažnyčia. Ilgai negalvodami drožiame tiesiai prie jos.
– Gal galime čia kur nors pasistatyti palapinę? Vienai nakčiai.
– Jūs krikščionys?
– Katalikai.
– Aa, mes liuteronai, bet ten apačioj yra katalikų bažnyčia‘ lyg ir smalsiai, lyg ir įtariai į mus žiūri prižiūrėtojas.
-Bet mums gi nesvarbu, prie kurios bažnyčios pernakvoti – budistų, krikščionių ar musulmonų
-Jums ką, nesvarbu?‘ iš pradžių sutrinka prižiūrėtojas.
Tiesą sakant, šioje kelionėje mums tikrai nesvarbu prie kurių žmonių prisiglausti, su kieno ar kokia mašina važiuoti. Kuo platesnė patirtis, tuo labiau mes galime suprasti pasaulį.
– O jūs rašot istorijas?
– Rašom.
– Aa. Gerai.
Pasitarę su dar vienu viršesniu, jie pasitarę randa mums mielą vietelę (‘nepamirškit mūsų paminėti’), ir mes tuoj pat surenčiam savo gūžtą, atsisukusią į vakarėjančius kalnus.


Skuodimas nuo policijos bei netikėtas safaris

Jauni sunkvežimio vairuotojai ilgai nesiderėjo – nemokamas pavežimas tai nemokamas. Greit susirangėm ant gulimosios dalies. Judėsim iki pat Morogoro, kuriame ketiname pasiilsėti pas draugę, tad ramiai atsipučiam. Čia tik pirmam pusvalandžiui. Įdomu, ką sakys pareigūnai, pamatę, kad sunkvežimis neturi nei vieno veidrodėlio. Ak, taip, yra vienas, rodantis priekinį ratą. Jei vairuotojui įdomu, kas dedasi už sunkvežimio, juk yra langas, per kurį smagiai gali žiūrėti, lenkia tave kas ar ne.
Pareigūnai, aišku stabdo. Šiai komandai nė motais, kad techninė būklė yra švelniai tariant silpna. Bet sako, būna ir prasčiau. Sako, kai kurie vairuotojai net naktimis važinėja be žibintų. Netrukus kitas pareigūnas irgi stabdo mūsų sunkvežimį, tik šįkart vairuotojui neatrodo, kad reiktų sustoti. Tad jis ir pravažiuoja. Pareigūnai įsižeidžia, puola vytis. Pralenkę mašiną, blokuoja. Vairuotojas nepasiduoda, bando laviruoti. Deja, kelią pastoja kiti policininkai, tad nori nenori nepaklusniesiems tenka stabdyti arklius. Na, mums jau smalsu, kuogi baigsis šios gaudynės. Iš pradžių pareigūnai kaip žiežulos puola jau dabar visai žioplai atrodančius vairuotojus, netgi atbėga pas mus užuojautos ir supratimo, kad mes paliudytume, kokie niekdariai anie buvę. Bet pinigai visagaliai nuplauna bet kokią vairuotuojo nuodėmę, ir žiūrėk, mes toliau sau riedam pro baobabus slėniuose, springdami nuokalnėse.

Morogoro

Anksčiau vienas vairuotojas temokėdamas vos kelis angliškus žodžius, mums persigandęs aiškina – ‚tik neikite per Mikumi parką, ten liūtai liūtai‘ (mat Afrikoj kažkaip mėgstam pasivaikščioti keliais, iki tol, kol ką susitranzuoji). Nors kelias eina tik per 50km parko atkarpą, pro sunkvežimio langą spėjam pamatyti ir žirafų, dramblių ar zebrų. Nei brangaus safario mokėti reikėjo, o tas natūralumas panašiai kaip Kanadoje bizonai ar meškos ar Australijoje kengūros tik sukuria tą iliuziją, kuria galima nors šiek tiek pasimėgauti, kad tarp žmonių ir gyvūnų bendra nepikta egzistencija galima.


Morogoro: Santa ir Kevinas ‚privalumai, o ne nepriteklius‘

Misionieriai: Santa iš Latvijos ir Kevinas iš Barbadoso. | Missionairs: Santa from Latvia and Kevin form Barbados.

Santa, latvė draugė nuo ankstesnių laikų. Prie jos gyvenimo prisiliesti Afrikoje smalsu. Keliaujant nori nenori atkreipi dėmesį į tai, kad ne visada lengva, kai esi baltasis ir nuolat gauni beprotiškai daug dėmesio, kurio visai netrokšti. Bet mes tik prakeliaujame, o Santa apsisprendė gyventi čia neribotam laikui. Kaip ji jaučiasi dėl to? Kaip sekasi įsikurti ir bendrauti kultūriškai tarpusavyje? Kaip vienas keliaujantis draugas sako: keliauti šalyje yra viena, o joje gyventi ir įsikurti ilgesniam laikui, visai kas kita.

Į Tanzaniją Santa atvažiavo prieš pusantrų metų. Tačiau nusėsti čia ji visai neketino, atvažiavo laikinai savanoriauti vienoje vokiečių misionierių organizacijoje. Iš pradžių ji dirbo su vaikais mažame kaimelyje. Tačiau likimas pasisuko taip, kad čia ji sutiko misionierių Keviną iš Barbadoso, taigi jų gyvenimo keliai susijungė. Santa apsisprendžia palikti gyvenimą Latvijoje ir pradėti visiškai naują etapą Afrikoje. Su abiem kalbėjomės apie viską: sunkumus ir privalumus gyvenant čia, apie pagalbos ypatumus Afrikai. Kai kuriomis mintimis pasidalinsime. Juolab, kad pagalbos Afrikai tema mūsų nepalieka nuo Malavio iki Tanzanijos, ir greičiausiai dar ilgai lydės. Tai ne vienos šalies, bet viso kontinento, o ir viso taip vadinamo besivystančiojo pasaulio tema.

Skype. Šnekant su tėvais. | Skype. While talking to parents.

Gyventi Tanzanijoje gali atrodyti smagu, egzotiška. Vaisių ir daržovių įvairovė, saulė šildo nuolat, nepalyginsi su baltiška trumpute vasara ir šilumos badu. Mes ir patys jaučiame, kad pripratome nuolat šildytis saulėkaitoje, ir priimi tai, kaip savaime suprantamą dalyką. Kokie sunkumai lydi gyventojus iš kitų kontinentų, apsigyvenančius čia.

Afrika – įvairiaspalvė ir labai gyvybinga. Žmonės gyvena bendruomenėse, ir nejučia pats esi įtraukiamas į jos gyvenimą. Tačiau esam baltietiško kiek atšiauriaus krašto, kuriame natūralu yra turėti savo erdvės – tiek fizinės, tiek psichologinės. Kai esi baltasis, o ypač balta moteris, gyventi nėra taip paprasta. Kartais norisi likti nepastebėtai, o aplinkui visi ‘mazungu daro tai, žiūrėk mazungu daro tą’. Tikriausiai panašiai jaučiasi ir žvaigždės, nuolat stebimos ir aptarinėjamos. Tikriausiai visi tą patyrę, pasakytų, ak, kaip norėčiau būti tiesiog nepastebimas, pilka mase.

Gatvės vaizdas. | While in the streets.

Kitas sunkumas būti baltuoju, arba iš vakarų pasaulio (Kevinas – juodaodis, tačiau deja išgyvena panašius kultūrinius skirtumus ir sunkumus), yra tai, kad žmonės nuolat galvoja, kad tu esi turtingas, ir žinoma pasidalinsi su neturtingais. Gal tai ateina iš kultūros – vienas giminėje turtingesnis, tad be kalbų rūpinsis likusiais giminaičiais. Nesakome, gerai tai ar blogai, tačiau tokie lūkesčiai tikrai gali sudaryti sunkumų tame, kad kiekviena rengiama draugystė regis veda į akligatvį. Anksčiau ar vėliau – nesvarbu, esi žmogus iš gatvės ar pažįstamas pastorius – vis tiek anksčiau ar vėliau paprašys pinigų. Kartais, tiesiog atsiųs žinutę: man reikia pinigų mano mokslams, gali duoti? Parapijai reikia šviesos ir t.t. Tada nebesupranti, ar nauja užmezgama draugystė reikš, kad manimi bus galima pasinaudoti, ar žmogui nuoširdžiai rūpi, kuo gyveni, ir santykis turi ilgalaikę vertę.

Štai tokie kultūrų prasilenkimai gali būti sudėtingi ir varginantys. Kita vertus, bendruomenės stiprumas ir žmonių bendrystė skaidrina nuotaiką, leidžia lengviau ištverti sunkias akimirkas. Santa vis dar keliauja tuo pažinimo keliu.

Santa ir Kevinas – misionieriai, tad natūralu, kad jų darbe yra ir klausimas apie davimą. Tačiau neapmąstytas daiktų dalinimas gali atnešti mažai naudos. Santa pasakoja.
Masajams vakariečiai padovanojo saulės bateriją, kad galėtų gaminti maistą nepirkdami medžio anglių. Tačiau aplankius juos dar kartą, jie vis dar gamindavo maistą viduje naudodami senąjį medodą. Naudojant saulės bateriją turi gaminti lauke, o jei gamini lauke, tai būtinai eidami pro šalį žmonės užeis ir teks juos vaišinti, taigi mes nuolat būsim alkani.

Sesau plantacija. Augalai naudojami virvėms ir krepšiams daryti. | Sesau plantation. The plant leaves are used to make ropes and baskets.

Štai ką reiškia, kai vakariečiai nežinodami vietinės kultūros, bando daryti gera. Kartais atrodo, kad tiesiog norėtųsi palikti juos ramybėje, kad jie vėl iš naujo atrastų savąjį gyvenimo kelią kaip kad per amžius gyveno ir dažnai kur kas geriau žinojo, ką daryti ir ko nedaryti, ko saugotis ir kaip numatyti įvykius. Bet kadangi tiek daug geriau išmanančių geradarių kaip jūra plaukia į jų kiemus, kas beliko vietiniu. Kai rašytojas Theroux kalbėdamas apie savo kelionę per Afriką ‚Dark Star Safari‘ knygoje rašo, kad net ir vietiniai gydytojai nebeišgali dirbti, nes atlyginimas per mažas. O kam kelti vietiniams gydytojams atlyginimus, jei vakarų remiamas gydytojas gali dirbti už dyką, remiamas vakarietiškos organizacijos.

Santa dirbusi kaimelyje su vaikais. Kai atvažiuoja turtingų amerikiečių grupė ir pradeda kalbėti: oj, kokie jūs vargšai, o jūs neturite to ir to, ir tada užpila vaikus žaislais, o tai tik žaloja vietinių supratimą apie laimę, mokymąsi, turtus ir visa kita. Vaikas nebus laimingas, nes jis užuot laimingas gainiojęs kamuolį per kiemą norės ir norės to daikto, kurį matė pas europietį. Kaip dviračiu apkeliavęs pasaulį A. Humphreys sako, vaikui nereikia daug – maisto, namų, mokytis, meilės ir juoko. Ar manote, kad vakarietis vaikas turintis didžiulį pliušinį meškiną laimingesnis už ritinėjantį padangą ar krykštaujantį afrikietį besisupant ant šakos. Matėm iš vielos lankstytas mašinėles su ratukais nuo butelių kamštukų. Ir jie tikrai neprasčiau rieda, o įmuštas įvartis savos gamybos kamuoliu iššaukia tokias pačias emocijas. Baltieji daro vietinius nelaimingesniais, įprišdami patį pražūtingiausią norą turėti daugiau, naujau, ypač daiktams, kurių jiems visai nereikia.
Kevinas dirbantis misionieriumi, kalba apie tai, kad vietiniai užuot matę nepriteklių – juk atvažiuojantys nuolat užjaučia, kokie jie vargšai, suvoktų savo stipriąsias savybes. Parodydami mažų pajamų žmonėms per žodžius, darbus, o svarbiausia jų klausantis, kad jie yra žmonės su unikaliomis dovanomis ir gebėjimais, mes galime būti pagelbėti atgauti jiems orumą, ir išgyti nuo savo pasididžiavimo jausmo.

Tanzanijos idilė. | Idilic view.

Kaip autoriai Cobart ir Fikkert pabrėžia, kad jei mes tik gydysime simptomus ar neteisingai diagnozuosime ligą, mes nepagerinsime situacijos, o tik ją labiau sugadinsime. Mes dažnai projektuojame savo idėjas apie tai, koks yra priimtinas gyvenimo standartas ir mes stengiamės greitai pataisyti situaciją, dalindami pinigus. Nors mąstantys vietiniai mano, kad tai nėra išmintinga ir kuria priklausomybę. Bandymas pripiršti kitiems, kad tavo mąstymas yra aukštesnis nei kito, kuria nemalonų reiškinį, angliškai vadinamą paternalizmu, arba jausmą, jog esi viršesnis už kitus. Išteklių srityje tai pasireikšų dalinant nemokamus drabužius, kai tuo tarpu vietinis drabužių siuvimo verslas gali bankrutuoti, o vietinė kultūra tampa nubrizgusia vakarietiško pasaulio parodija, vietoj spalvingos vietinės kultūros.

Dvasinė viršenybė būtų ta, kad mes įsivaizduojame geriau žinantys ir suprantantys. Pavyzdžiui, vakarų fermeriai galvoja, kad vietiniai Daugumos (o kitaip besivystančio) pasaulio ūkininkai elgiasi neracionaliai, augindami vidutinį derlių nešančias rūšis, kai tuo tarpu tai buvo pats racionaliausias būdas, nes įvairesnės rūšis dažniau turėjo nestabilų derlių, kas reikštų tiems ūkininkams netgi badą.

Kai kurie vakariečiai atvažiuoja nudirbti darbų už vietinius, tarsi vietiniai negali patys negali to padaryti. O vadovavimo viršenybė – tai norėjimas greito rezultato ir pokyčių, kai tuo tarpu čia žmonėms svarbiausia yra ne rezultatas, o procesas. Mums jau pradeda atrodyti, kad kuo mažiau vakariečiai kišis į kitų reikalus, tuo sveikiau bus vietiniams.


Dar es Salaam – taksisto pinklės

Nusiplūkę nuo vizų medžioklės – nesėkmingai Sudano ir Egipto vizas mes bandėme gauti Tanzanijos sostinėje – mes jau ketinome ramiai susėsti pietums. Iš kažkur atsiradęs tvarkingai apsirėdęs vyriškis iš pradžių lyg niekur nieko pasiūlo parodyti vietą, kur galima papietauti. Prisijungia ir pats, nors nieko nevalgo. Išklausinėjęs (prie to kaimeliuose mes esame jau įpratę), ką veikiame ir kur keliaujame, jau kalba su mumis it senas draugas. Staiga iš kažkur atsiranda dar vienas – regis jo kolega. Jie mat taksistai. Išgirdęs mūsų bėdą, draugelis jau suokia, kad turi pažįstamą Etiopijos ambasadorių, ir kad jis kažkur už miesto, ir tikrai mums suveiks Etiopijos vizą. ‚Cha, Etiopijos ambasados gi net nėra Tanzanijoje‘. ‚Bet aš tikrai žinau vieną, jis jums sutvarkys reikalus‘. Na ne, drauguži, tu važiuok, o mes jei sumąstysim, tau paskambinsim. Iš kur tas dangiškas naivumas, kad patikėtumėme tokiomis pasakomis. Atsargiai reikia didmiesčiuose, tokių nekaltų regis istorijų žinome, todėl tokių pagalbininkų reikia saugotis.

Nuo Morogoro iki Arušos – pragaras kelyje

Dabar lietingasis sezonas tad ir pievos žydi. | Now is the rainy season so everything is lush green.

Kristoferis ir Emanuelis draugiškai ir suokalbiškai mostelėjo lipt į prabangų visureigį. Iki Arušos aštuoni šimtai kilometrų, tad mes susiplanavome kelionei iki jos bent dvi dienas. Šie didvyriai ketina tai įveikti dar iki tamsos, o mes įlipome jau gerokai įdienojus.
Draugiški jie išliko iki pat galo, gal ir gera ta jų dūšia, tik jau ego užaugęs sulig kalnais. Dirba jie tanzanito (vienintelio tokio akmens visame pasaulyje) kasyklose, todėl uždarbis palyginus su kitais vietiniais nemažas. Galų gale, ir tėtis pasirodo aukšto rango pareigūnas, tad išdykaujančiam keliuose sūnui neatrodo didelė bėda būti sustabdytam.

‚Mes su broliu susitarėm, kad važiuosiu 120-140kmh greičiu‘. Greit jis užsimiršta, ir nesvarbu lygus kelias ar kalnuotas, pučia jis virš 160kmh. ‚Jei japonai sukūrė mašiną su 180kmh spidometro parodymais, reikia tokį ir išbandyti‘ juokauja jis, bet jei kelias būtų bent kiek lygesnis, jis tikrai patestuotų. ‘Nepergyvenkit, aš profesionalus vairuotojas. Jei ką sakykit‘. Su broliu jie lenkia jau antrą viskio butelaitį. Pakeliui matai nusivertusias mašinas ir sunkvežimius. Įsitveriam į sėdynes, ir gražūs Tanzanijos vaizdai jau nebe galvoje. Geltonos kraštinės juostos jau seniai nebe kraštinės. ‚Vis tik gal jūs taip nelėkit‘ neištveriam linksmųjų kalnelių adrenalino dozės. ‚A, gerai gerai. Sutariam 120kmh?‘ Geriau nei nieko. Bet kai įpykęs ant´kvaišų‘ vairuotojų, besipainiojančių jam kelyje, ir vos nesusidūręs su vienu jų, mūsų nervai nebeišlaikė. ‚Jūs jau gal sustokite, mes išlipsim‘. Ir nors pakeliui vėliau nematėm nusivertusio brolių automobilio, tikriausiai jie parvyko sėkmingai, tačiau tuos likusius šešis šimtus kilometrų mes riedėjome lėtai ir su pasimėgavimu. O išlipę dar ilgai mes ėjome keliu, mėgavomės tvirtu pagrindu. Tebūnie mes neišlaikėme baimės egzamino, tačiau ramiai kvėpuoti yra didžiulis malonumas.

Masai genties vaikas gano ožkas. | Masai kid looking after his sheep.

Iki Arušos vykom pamažu. Kilimandžaras deja šiuo lietinguoju laikotarpiu visas apgaubtas debesimis, tad nors buvome taip arti jo, tegalėjome įsivaizduoti jo didybę ir snieguotą kepurę.

Jau priartėję prie pat Tanzanijos – Kenijos sienos, Namangoje aptinkame mažą bažyntėlę su ramybę spinduliuojančiu pastoriumi Moze. Tik ir jis užrašydamas savo kontaktus, nepamiršo paminėti banko sąskaitos. Nesvarbu, kaip nuskurę atrodom dabar, matyt esam nenuplaunamos baltųjų padermės.

*Steve Corbert ir Brian Fikkert: when helping hurts. How to alleviate poverty without hurting the poor and yourself.

Malavis: baltas ir juodas pasaulis. Duoti Afrikai pinigų ar neduoti

Prašanti Afrika

Sako, Afrikoje žmonės prašo pinigų. Zambijoje vaikai ar suaugę stebėdavo mus smalsiai, bet nė kvačos nemaldavo. Oriai palydėdavo žvilgsniu, domėdavosi kelione, nors gal ir jiems buvo sunku suprasti, ko gi bastomės po pasaulį.

Tolumoje tolumoje Malavio ežeras. | In the far far distance Lake Malawi.

Malavis viena silpniausiai išsivysčiusių šalių, todėl galėjome tikėtis, kad bus kitaip. Bet ne taip greitai. Dar nė kojos neįkėlus, pasienio pareigūnas, jautęs, jog jis nudirbo didžiulį darbą skambinęs savo viršininkui pasiklausti to, ką pats turėjo žinoti, pabaigoje pradeda gailiai kniaukti, kad artėja šventės, ir mes juk galėtumeme kažkaip prie jų prisidėti. ‚Sakome, relgija neleidžia‘. ‚Na jeigu taip…‘ Pareigūnas kaltai nusišypso. Šitaip atvirai asmeniškai prašė pinigų tik Kirgiztano policininkai, norėję išgerti kavos už mūsų atseit neleistiną pasisėdėjimą ant miesto pievelės.

Tas jausmas, jog būsime baltieji bankomatai ar bilietai į Europą, buvo užanstpauduotas šimtas metrų už sienos. ‚Give me my money!‘ (Duok man mano pinigus!) vaikų būrelis apstojo mus, ramiai užkandžiaujančius. Ir kas per velnias tuos vaikus primokė tokio pasisveikinimo? Keliautojas A. Hamfris (Alistair Humphreys) mindamas dviračiu per Etiopiją, vargo terorizuojamas. ‚Vadinkite mane senoviškai mąstančiu‘sako jis, ‚bet aš pratęs prie ‚labas rytas‘. Taigi sakysite, matyt prašo duonai kasdienei. Matysim. Visi atsakymai paaiškės po truputį, it po vieną svogūno lukštą atplėšime kertines Malavio bėdas.

Grifinas: mes norime verslo pasiūlymų

Sveciuose pas Grifina. | Visiting Grifin.

Paprastoje užeigėlėje užsisakome tradicinės, dar neragautos vietinės košės simos ir daržovių. ‘Vietiniai daug mieliau valgytų ryžius, tik kad kukurūzų miltai, iš kurių ir gaminama ši prėska košė, daug pigesni. Žmonės mėsą valgo tik per šventes‘. Jautėm, kad su Grifinu mes dar apie daug ką galėsime pasikalbėti. Jis išsilavinęs vietinis, daug skaitantis ir žinantis, tikriausiai objektyviau nei bet kas galės papasakoti, kokia situacija yra Malavyje. Juk mums ramybės neduoda nuo pat Malavio sienos vaikai, nuolat prašantys pinigų it būtumėme bankomatai. Gal jis mums nors kiek galės papasakoti, iš kur visa tai kilo, ir ką tai veda.

Grifinas dirba Go! Malawi organizacijoje, kaip ir daugelis kitų, remiamoje amerikiečių. Jų pastangomis gabiausi mokiniai gauna stipendijas ir gali tęsti studijas vidurinėje mokykloje, už kurią šiaip jau reikia susimokėti. ‘Kai tik atvykom dirbti į šį regioną, žmonės į mus žiūrėjo nepatikliai. Nebuvome labai populiarūs, juk nedalijome pinigų kaip prieš mus buvę škotai. Mes siūlėme ne pinigus, o galimybę mokytis. O jei jau įpratai gauti dykai, kam gi vargti mokantis…‘ Grifinas nė nežinodamas užkabino labai jau mums jautrų siūlą, kurį vyniojome nuo pat Malavio prieigų. ‘Tai sakote, kad vakariečiai duodantis grynus pinigus, pridaro žalos daugiau nei naudos?’. ‚Tikrai taip‘. Grifinas tikina, kad dažnai pinigai ne tik nusėda apsukrių organizacijų vadovų ir pavaldinių kišenėse. Štai kad ir prieš mane dirbęs Go! Malawi vadovas buvo patikėtas amerikiečių šiam svarbiam darbui – rūpintis vaikų namais. Nusipirktas prabangus automobilis, reklaminė kampanija ir postas valdžioje – šio darbo rezultatai. Tokių organizacijų gausu. Dažnai vietiniai tegauna vos 25% visų jiems skirtų pinigų.

Kaimas kalnuose. | Village in the mountains.

Apie davimo žalą mes įsidiskutuojame taip karštai, kad pamirštame, jog prie stalo sėdime per ilgai. ‘Bet žmonės vis neturi ir neturi, nors žinia, kad malaviečiai gauna nemažas dotacijas iš vakarų šalių. ‘ Grifinas neramus šiuo klausimu. ‚Ne dotacijų mums reikia, o verslo pasiūlymų. Norime kaip ir kitos besivystančios Afrikos šalys, kaip Mozambikas ar Etiopija, gaminti, parduoti, ir būti lygiaverčiais verslo partneriais, o ne išlaikytiniais. Bet nuo pat nepriklausomybės laikų, vakarų šalys mums duoda pinigų. Valstybei tai patogu, tačiau mes nesukuriame savo biudžeto. Žmonės nemato prasmės, kam reikia dirbti. Juk tas kas turi daugiau pinigų, su jais pasidalins. Tokio mąstymo bėda išnyra tik tada, kai vakarietiškoms dovanoms iškyla grėsmė. Kai trečiasis prezidentas prieš kelis metus išvarė lauk britų ambasadorių, šaliai iškilo nemaža grėsmė nuskęsti visiškame nepritekliuje. Naujoji prezidentė skrido britų ir amerikiečių atsiprašinėti, tad kažkiek pinigų sugrįžo. Bet žmonės nepasimoko ir darbščiau gyventi nepradeda‘.

Evelina & Edna

Nors sunkiai dirbti žmonės atpratę, tačiau praturtėti nori, ir ko tik dėl jo nepadaro. Burtininkų ar raganų liepiami, jie pasirengę permiegoti su savo vaikais, iškasti negyvėlių palaikus ar pakenkti albinosui (šiems vis dar atsirūgsta už tai, kad per klaidą gimė balti juodųjų žemėje).

Grifinas pakviečia apsistoti viename organizacijos namelių. Riedant groblėtu duobėtu keliu, jau sutemsta. Malavyje Žemės valandos atskirai minėti nereikia – tai atsitinka kas vakarą. Gatvėse gili tamsta, žmonės susėdę ant slenksčių kur ne kur pasišviečia prožektoriais. Bet užtat tokia dangaus gylybė, ko vakarų pasaulio miesto vaikas nė sapnuose nesapnavęs.

Namelio priangis nosimi į tolybėse tyvuliuojantį Malavio ežerą. Esame kalnuose, tad ir oras čia gaivus, o ryte atsikeliame debesyse. Tik pravėrus duris, debesys veržias į kambarį, tačiau vos įsiplėšę, jie pranykdavo ir virsdavo gaiva. Prie pusryčių ar pietų stalo, mes nesustodami plepame su Grifinu apie prezidentus, šalies gerovę, viltis ir nuopolius.

Džiovinamas tabakas, viena iš kelių pagrindinių pajamų šaltinių. | Drying the tobaco leaves. It is one of the few local people money incomes.

Nepriklausomybę Malavis gavo kur kas anksčiau nei Lietuva, ir ją iš britų išplėšė vėliau diktatoriškai valdęs gydytojas Banda. Jis lyg ir rūpinosi valstybe, juk ir mokslas žengė į priekį, ir žmonės nebadavo. Tik kad jau savivaliavo ir kontroliavo visus kaip kad ir kiti mums žinomi diktatoriai, kurie mano, kad viską išmano patys ir žmonės visame kame turi paklusti ir šiukštu nekritikuoti. Nuo to meto moterys dar ir dabar tik sijonus tebenešioja, kokia dar čia išmonė kelnes dėvėti. Šiaip proto jam tiesa užteko, juk net Didžiojoje Britanijoje savo kliniką turėjo, ir karalienei įtiko. Kur šalis ritasi ketvirtajai prezidentei valdant, sunku bepasakyti. Vakare Edna, besišypsanti gabi mokinė, gaunančių Go Malawi stipendiją, mane uoliai moko čičeva kalbos, o Karolis ragus surėmęs šachmatų partijoje prieš Grifiną.

Mūsų malavietiška kasdienybė

Bent aštuoniasdešimt procentų žmonių Malavyje gyvena kaimuose, o žmonių tokioje nedidelėje valstybėje su kaupu, bent penkiolika milijonų. Tad net ir miškai krūmynai tankiai nusėti molinukais šiaudų kepurėmis. Tereikia vos išsukti iš gerai nutiesto (kaip ir Zambijoje – tai Kinijos dovana) kelio, ir atsiduri pasaulyje, kuriame buitis paprasta, bet švari ir tvarkinga. Kadangi ir mes šioje kelionėje neišrankūs, įsipinam ir į jų gyvenimą.

Arbatos ir bulkos užkąst į kaimo arbatinę. | Tea and bread break to the small tea house by the road.

Arbatinė. Cementinis namelis. Siauras pailgas kambarys. Lentynos, kurių viena nukrauta baltos duonos kepalais. Ant vienos lėkščių suversta plastmasinių puodelių. Medinė lenta, atstojanti stalą ir suolas. Meniu čičeva kalba su keliais angliškais įterpiniais: saldi čiombė arbata su šviežia balta duona. Sugriuvom ant suolo, atsirėmėm į siaurą stalą ir laukiam puotos. Kampe pukši virdulys. Užeigos šeimininkas per sietelį mums užpila arbatos, ir atlaužia geriausios duonos iš pat vidurio, ten kur ji minkštesnė ir puresnė. Pats atsisėda ir kažkur nugena savo žvilgsnį į tolius. Į mus pažiūri vos kartą kitą. Su šypsena jo neprievartaujame, mėgaujamės tyla. Pro praviras duris galėjome matyti pavėsyje sėdinčius vyrus, bežaidžiančius savadarbius stalo (o gal labiau suolo) žaidimus, o iš toliau kiek matėsi pro langą mus stebėjo keletas smalsesnių vaikų.

Stabtelime prie tabako lapų džiovyklų. Kaimelio moterys sutūpusios pavėsyje peržiūri lapus, ir veria juos ant baslių, kol šie iš lėto gels. Pauosčius anei jokio cigarečių ar pypkės kvapo. Tabakas čia – žaliasis dievas, nors užklausti, ar patys žmonės rūko, jie purto galvą. Jo eksportas kone didžiausias, tačiau vietiniai naujas bėdas kloja: Europa ir Amerika rūko mažiau, tad ir verslas traukias. Gera tai žinia, ar bloga. Matyt, teks galvoti apie naujas gaires.

Vaikai vaikai vaikai.. | Kids kids kids...

‚Azuuungu´ vienas vaikų pastebėjo mus, pėdinančius taku. Matyt anksčiau taip vienas kitą perspėdavo apie pavojų, nes tokio greičio korespondencija net internetu nepasiekiama. Iš namelių, kiemų ir miškų išnyra vaikų būreliai, kurie kaip aidas nuvilnija per kaimus. Suprask, baltieji eina. Pajacai, marsiečiai, ar bankomatai, sunku ir nuspėti. Tačiau jei pirmosiomis dienomis tai būdavo linksma pramoga ir mums, ilgainiui tai tampa nepakeliama našta. Ir dar vienas azungu klyksmas tranko kaip plaktuku į smegenis. Juk vaikų ateina ne po vieną, dažniausiai jie pradeda sekti iki gero pusės šimto palikę žaidimus, tėvus, jie klusniai seka mus plačia tankia vora. Kai kada jie paklausia vardo, kiti tiesiog sveikinasi, kai kurie ištiesia rankas, dar vieni pradeda derėtis, gal kokius marškinėlius iš kuprinės galėtume padovanoti. Standartinis mokestis už kelią būtų pinigai arba tušinukas. Vakarais, jei sustodavome prie mokyklos, Karolis palapinę statydavo su smalsiaisiais. Jie drąsiai stebėdavo mūsų gyvenimo smulkmenas. Kartą įdarbinom ir patį kaimelio policininką su mokytoju. ‘Sutemus vaikai paliks jus ramybėje´. Bet jau nuo pat ankstaus ryto jie susirinks ir stebės rytinę mūsų rutiną. O manėm, kad smalsiausi šioje kelionėje bus kinai.

Traukiam tolyn. Ilgainiui žmonių, traukiančių tuo pačiu keliu, būriai pradėjo gausėti. Moterys nešėsi skarose įsuktus nešulius ir linksmai sau šnekučiavosi, o vyrai traukė atskirai. Kai pavėsyje susėdę, maigėm užsispyrusius raumenis, prie mūsų privažiavo vienas vietinių. Sužinojęs, kad einame pėsčiomis, jis kaip įkirptas atsiprašinėjo sorisorisori, nes Kotakota jam atrodė esanti per toli, o mūsų transportas – batai, negreitas. ‚Kaip čia jums padėjus‘ susirūpinęs laužė galvą. Ką tik iš anglikonų bažnyčios, įkvėptas gerumo, jis nulekia iki namų, ir atneša dubenį dar drėgnų žemės riešutų. ‚Skubu į laidotuves, nebegaliu daugiau su jumis pasilikti‘. Še tau kad nori, pirmasis, kuris nieko neprašė, nerodė į dantis, kad reikia susitaisyti, netiesė rankos, nepradėjo ilgų įmantrių kalbų, kurios vienaip ar kitaip baigiasi – o gal padėsite uždengti stogą, atsiųsite dolerių iš Europos, suorganizuosite stipendijas vaikams, duosite pinigų kokakolai ar sausainiams. Jis, būdamas pats neturtingas, atneša riešutų ir juos padovanoja. Tai sujaudino. Jis neatrodė turtingesnis nei kiti. Tačiau save jis matė kaip stiprų, pajėgų padovanoti.

Kalnuose. | In the mountains.

Toliau sunkiai klibinkščiavome keliu, ir raudonos žemės neplatus kelias greičiau panešėjo į autostradą – ar tik nestrigsime čia tarp tos žmonių gausos. Gal čia tos laidotuvės, kurias paminėjo mūsų geradaris. Prieiname ir mes tą sanbūrį.

Moterys sėdinčios ant suolelių aplink apvalius šiaudais užklotus namelius, vaikai ant kelių arba ritinėjasi po žemę. Toje pačioje pusėje ilgos eilės garuojančių puodų, kuriuose tradicinę košę simą plačiais mostais maišo moterys, čirška keptos daržovės, gal net viename tų puodų ir mėsa, nes tik švenčių proga čia žmonės valgo ožį ar viščiuką.. Vyrai kitoje kelio pusėje, pavėsyje susėdę būreliais. Į vestuves ar laidotuves, kaip ir įvairiuose pasaulio kraštuose, susirenka visas kaimas ir virtinė kaimynų. Iš vieno namelio sklinda darnios giesmės. Pavėsyje susėdam jų pasiklausyti.

Smalsios moterys nešančios skalbinius. Neįtikėtina kiek ir ko jos gali panešti ant savo galvų - nuo maišo apelsinų iki ilgų ilgų lentų namui. | Women carying the washed clothes. It is increadible how much they can carry on their heads.

Kelios ėjimo dienos per karštą gruntą, leidimasis nuo kalvų taip nuvargino kojų raumenis taip, kad sekančiomis dienomis mes labiau panešėjome į nesuteptus alyva robotus. Stenėdami keldavomės nuo kelio pakraščio, o basi senoliai dažnai mus pralenkdavo. Guodė tik tai, kad mūsų kuprinės kiek sunkesnės nei moterų nešuliai ramiai sau prigludę ant galvų ir nė karto nesumanę nukristi. Jei jau bus mašina, tai būtinai tranzuosim – skamba kaip kokia nevykus fantazija. Per tas pastarąsias dienas prapūškavo čia tik viena greitoji, prigrūsta pakeleivingųjų.

Vienintelis visureigis su kunigu ir seselė dar rytą pravažiavo į priešingą pusę. Sekmadienis. Šmėsteli mintis, kad gal jie važiuos atgalios tuo pačiu keliu? Kai po medžiu išalkę godžiai valgėm baltą duoną su tuna (prabanga lyginant su vietiniais), išgirdom tolumoje senokai girdėtą automobilio gausmą. Tėvas Fernandas ir vienuolė Greisė mums sustojo.


Tėvas Fernandas: Afrikoje egzistuoja daug mitų, todėl AIDS vis dar didelė problema

Tėvas Fernandas ir seselė Greisė mus iš pradžių ketina pavežėti iki asfaltuoto kelio (jo lygią tekstūrą gali greitai pamiršti, kai trauki dienas gruoblėtu taku), tačiau jiems sustojus viename kaimelių laikyti šv. Mišių, pasiliekame ir mes. Nors parapija nedidukė, tačiau sugužėjus parapijonims į vidų ir užtraukus giesmes, atrodė stogas kils viršun. Dainos ir balsų iš jų neatimsi. Skambėjo jie darniai, ne ką prasčiau it koks ilgai ir kantriai repetuojantis europinis choras. Po šv. Mišių agapė: maišoma sima, vedamos daržovės. Prieš važiuojant tolyn, užsukame pas žmogų, kuriam gyvatė įkirto į pirštą, ir šis dabar panašus veikiau į anglį nei žmogišką mėsą. Gydytojai, sako, gerėja. Kunigas su atlydėjusiais aktyviausiais parapijonimis palaimina žmogų, o paspaudus ranką ligonio akys prašviesėja.

Malavio Ezeras | Lake Malawi

Kunigas tėvas Fernandas – ispanas misionierius, bet jau 20 metų gyvenantis Afrikoje, Kenijoje, tačiau dabar perkeltas į Malavį. Nors apie Malavį žino jis dar nedaug, juk tik mėnuo, kai čia pradėjo savo darbus, tačiau apie Keniją jis galėtų paporinti nemažai. Visai, kaip ir Malavyje, Kenijoje vis dar daug ŽIV sergančiųjų, nes nors padėtis ir smarkiai taisosi (lytinis ir moralinis švietimas, prezervatyvai), mitų vis dar yra. Pasitikėjimas raganų burtais gydant AIDS, vaikų pradėjimas ignoruojant ligą. Pusryčiaujant tėvas Fernandas dar papasakoja apie Kenijos šiaurę, per kurią ketiname traukti, patikina mus, kad ten nėra taip pavojinga, kaip pietiečiai gąsdina, galų gale jis ten dvidešimt metų pragyveno.

Apsistoję kukliuose kunigo namuose greta ligoninės, sukaupiam jėgas galų gale kelionei į šiaurę Malavio pakrante. Kol kas jo vandenis matėm tik iš toli nuo kalnų. Pietinėje dalyje, gąsdina vietiniai, knibžda krokodilai. Ką gi, trauksim į šiaurę. Sako, ten labai gražu.

Peace Corps savanorė Klarisa: Malavio problemai išspręsti lieka tik dvi išeitys

‚Jūs einate pėsčiomis, nes renkate labdarai pinigus (kaip tai įprasta vakarų pasaulyje)?‘ didžiule spalvota nertine berete Bobo Marlio kopija mūsų teiravosi tik klestelėjus į automobilį. ‚Oj, ne‘ – lyg kaltai susižvalgėm tarpu savęs. ‚Matyt mes egoistai, nes keliaujame sau‘. ‚Nepergyvenkite, nieko blogo tame nėra. Tie, kurie keliauja, kad surinktų pinigus, nieko geriau nenuveikia‘, prabilo ant galinės sėdynės sėdinti baltoji. Amerikietė Klarisa Malavyje savanoriauja jau beveik antri metai. Peace Corps organizacija čia turi daug misijų, tačiau ji pasirinko bendruomenėje mokyti žmones, kaip apsisaugoti nuo ŽIV. Iš pradžių buvo labai sunku, nes sveikatos specialistas gydymo įstaigoje nė nemanė, kad moteris gali turėti kokių nors reikalingų žinių ar gebėjimų. Bendradarbiavimo subtilumus purenti užtruko penkiolika mėnesių. Ir dabar, jau artėjant programos pabaigai, ji guodžiasi, kad sugebėjo padėti gal 50 žmonių. Skaudžiausia tiems, kurie koncentruojasi tik į projektus, nes nusivylimų kur kas daugiau. Klarisa bent jau iš bendruomenės gauna palaikymą. Ar situacija Malavyje pasitaisė? Atrodo ŽIV sumažėjo per pastaruosius metus nuo maždaug 12 iki 10 procentų.

Khata Bay.

Jos patirtis ir kritiškas mąstymas mus tik skatino klausinėti daugiau. Girdėjome daug įvairiausių, ir labai nemažai neigiamų atsiliepimų, apie kuriuos prabyla žurnalistai ir rašytojai, teigiančių, kad organizacijų darbas atneša daugiau žalos nei naudos. ‚Tiesa‘, ji sako. ‚Kartais matai pristatyta pastatų, lyg ir mokyklos, tačiau vadovėlių, mokytojų tai nėra. Taip ir yra pastatai. Atvažiuoja kokie adventistai iš Amerikos, pastato bažnyčią, išdalina Biblijas ir palieka. O žmonės paliekami interpretuoti kaip tik nori, ir iš to ne kas gaunasi‘.

‚Tai jei organizacijos retai padeda, pinigai tik žlugdo vietinius žmones, kokia gi išeitis?‘ klausiam Klarisos. Matau tik du kelius, ji sako. Arba visiškai atimti dotacijas, nors tada mirtų labai daug žmonių, bet jie bent jau pradėtų dirbti ir mąstyti patys. Kita išeitis – visiškai keisti mokymo sistemą, nes dabar ji palieka žmones neišsilavinusiais. Valstybei kita vertus tai patogu, kuo žmonių situacija beviltiškesnė, tuo daugiau tikimybės gauti pinigų iš vakarų. Be to, situaciją suvokiantys žmonės gali ir sukilti, o politikams tai nepatogu.

Babūnas nusileidęs iš kalnų. | Baboon descented from the mountains.

Net ir bendruomenėje gyvenimas ne visada būna lengvas. Nors ji įgijo draugų, tačiau tame tarpe ji dažnai turi gintis nuo vedybų pasiūlymų, mat vyrai į ją žiūri taip: ‘aš jiems esu bilietas į Ameriką’.

Atrodo Klarisa dar dėjo vieną tašką mūsų diskusijose apie paramą Afrikai. Keliaujame toliau ir renkame pastebėjimus ir pamąstymus.


Krokas iš Zimbabvės: jei pagyventumėte Zimbabvėje bent kelias savaites, ir jūs pradėtumėte jausti, kaip aš

Mus kelyje pavežėjęs Zimbabvės baltasis rodo savo vaikams kaip gimsta guma. | A man from Zimbabwe that gave us a lift showing his two kids how the rubber is born.

‚Šokit į vidų‘ rodo Krokas. Su vaikais išsirengęs atostogauti Malavyje, buvęs baltasis femeris, gimė ir augo Zimbabvėje. Savo ūkyje kadais turėjo 1000 karvių ir 3000 stručių. Kai prezidentas Mugabė iš baltųjų atėmė ūkius, juos išvarė iš namų, ir Kroko šeima prarado viską. ‚Jų atėjo tiek daug, kad neliko ką daryti, tik palikti viską: baldus, gyvulius, traktorius, ir pradėti gyvenimą iš naujo‘ pasakojo Krokas. Anksčiau mokėsi amato, tad dabar proga kurti naują verslą. Regis prezidentas Mugabė žengia naują žingsnį – nori atimti ir baltųjų verslus. ‚Tad nežinome, kas bus ir ką darysime. Jo, kai ir kitų buvusių fermerių ūkiai nualinti, namai išdraskyti, medžiai nukirsti. Kadangi tai vyksta su visais ūkiais (apie 5000 baltųjų ūkininkų), šalies ekonomika visiškai nusmuko. Anksčiau buvo nutiesti geri keliai, įvesta elektra (pastatyta užtvanka Zambezėje), priauginta miškų. Baltiesiems nebesikišant šalis smunka žemyn, prezidentas tik norėjo gauti balsų, o neturtingųjų gyvenimas jam nerūpėjo. Tai veda į bedugnę, chaosą. Taip, šalis turi nemažai deimantų, tačiau viskas suplaukia į kelių žmonių rankas, o vargšai ir toliau skursta. Gal aš jums skambu, kaip rasistas, tačiau bet kuris baltasis pagyventų čia bent kelias savaites, pasidarytų toks pats, aš jums sakau. Baltieji juodųjų dabar nesamdo, nes jie tik išvagia derlių, todėl jais pasitikėti negalima. Nesakau, kad visais baltaisiais gali, tačiau čia niekuo negali. Krokas karščiavosi, ir nors jautėsi kiek kaltas dėl savo pozicijos, bet atviravo apie savo negatyvius jausmus kitos spalvos žmonėms. Jis ėjo gilyn, jur jau mums gal giliai viduje buvo sunku sutikti, o gal tiesiog suprasti iki galo, tačiau klausėmės tyliai ir iki galo. Jo balse jautėsi didžiulis skausmas dėl praradimo, dėl ateities nežinios. Jis juk Zimbabvės pilietis, čia gimęs ir augęs, todėl negalėjo tiesiog visko mesti ir pradėti savo gyvenimą iš naujo. Net ir keliaudamas Malavyje, ir bendraudamas su vietiniais, atrodė mandagus, tačiau vis tiek jautėsi, kad jo pyktis pereina ne tik Zimbabvėje gyvenančių juodiesiems, tačiau ant visos rasės apskritai. Jie nieko verti, tinginiai. Galbūt tie, kurie labiau išsilavinę, tačiau net ir tie skuba prisikimšti pinigines, todėl apskritai nei vienu negali pasitikėti. Aš suprantu, kad skambu kaip rasistas, tačiau tokia jau mano patirtis.

Tiesa, Krokas mums paporina apie bulharzia, bakteriją, kuria galima užsikrėsti maudantis Malavio ežere. Sako, ji ten veši nuo vietinių sisiojimo tiesiai čia pat į vandenį. O po to per nagus gali įsigauti ir į organizmą, o tada jau riesta. Pats turėjo bėdų su kirminais. Tad mes iškart užsukame į artimiausią vaistinę ir užsiperkame piliulių nuo tos ligos. Ir vaistininkas linksi, kad būtinai reikia jų išgerti pasimaudžius tam ežere.

Džiovinama guma. | Drying the rubber.

Su Kroku ir jo vaikais išsiskyrėme ties posūkiu į Livingstoniją. Nikos plokštikalnis prie pat Malavio ežero kone įspūdingiausia Malavio vieta. Ir galima numanyti, turistiškiausia. Kempingų čia ne vienas, bet mes laimę bandom prie mokyklos. ‚Iš Lietuvos mes‘, nesitikėdami, kad direktorius ar jo pavaduotojas bent numanys, ant kokio mėnulio kraterio šis kraštas nusėdęs. Aa, sovietų sąjunga, nuo pradinės mokyklos dar prisimenu, labai maloniai ir inteligentiškai prabyla romusis direktorius. Gaila, kad vėliau teko bendrauti tik su vadybos darbą išmanančiu pavaduotoju. Šio žmona ir arbatos termosą mums išvirė, ir vakarienę paprastą patiekė. Kur nors Azijoje mes nenustebtume, ir priimtume tai, kaip nuoširdžią dovaną. Tačiau čia kažkodėl (gal todėl, kad retai nepaprašomi ko nors) uodžiam, kad kažkas už viso to slypi. Ar tik nebūsim ir čia mes kokiame nors verslo sandėryje. Iš tiesų, matyt intuicija veikia puikiai. Mokytojas pasakodamas apie gabius moksleivius ir jų neturtingą dalią, aišku pradeda sukti kalbą apie tai, jog būtų labai gerai, kad mes surastume kokią organizaciją Europoje, dalinančią lobius. Ne verslininkai mes, nežinome, kaip tai veikia, ir tų organizacijų nežinome, tad žadėti nežadame. Nepaisant to, jog pasakojame apie neturtingą Lietuvos kaimų būtį ir buitį, pavaduotojui tai neatrodo labai įtikėtina. Tikriausiai jis mano, kad visuose Lietuvos kaimuose turime po vilų kvartalą, maudomės pieno upėse. Teks jau matyt mums susitaikyti su tuo, kad keliautojų, tiesiog norinčių pažinti paprastą žmonių buvimą čia retai. Arba vietiniams nepasiekiami turtingi Amerikos, Afrikos ar Europos baltieji, sunkiai atrandantys bendrą kalbą su vietiniais, arba gailestingieji samariečiai, kurie tuoj pat puola gelbėti vietinius, kurie tūkstantmečiais gebėjo išgyventi, ir tik jie dabar išgelbės į bedugnę besiritantį pasaulį. Tiesiog praeivių čia nėra, todėl mūsų dykaduoniška stebėtojo būtis jiems neatrodo labai prasminga. Keliaujame tolyn. Jau regis metas palikti Malavį, nes emociškai ir fiziškai jis mus išsunkęs, regis palieka vos vos energijos nusigauti iki Tanzanijos sienos.

Fredas ir Hapis: neduokite mums pinigų

Kalnais link Tanzanijos. | Over the mountains towards Tanzania.

‚Dar niekad nevežiau baltaodžių už dyką. Šiandien ta diena, kai galiu sau leisti‘, draugiškai juokiasi Fredas. Reikia paskutinių štrichų Malavio paveikslui, tad dar kartą kišam pagalį į ratus, ir klausiam, kaip čia tad yra, kad Malavis, tiek pinigų gaudamas, ne aukštyn kopia, o smunka. Jie tarpusavyje čičeva kalba pradeda diskutuoti ir mums vieną kitą sakinį patrupina, kaip dažnai jų kvača (Malavio pinigas) skurdo. Ir kaip tarptautinis valiutos fondas jau tada pažadėjo mums duoti pinigų, tačiau net ir devalvavus kvačą, pinigų tada valstybė ir negavo. Dabartinė prezidentė mama Banda (Joyce Banda) irgi pinigą devalvavo, tačiau Europa liepia priimti įstatymą dėl homoseksualų vedybų, o čia vietiniai tam priešinasi. ‚Ar įmanoma, kad aš ir jis (rodo į Happį) galėtumėme būti šeima? Nusipurto.
‚Bet tai kokia problema? Kaip Malavis sau galėtų padėti‘. Hapis aiškina: ‚Pas mus dabar tai jau kraujyje. Baltieji mus išmokė prašyti. Kad kiti gali ir turi mus gelbėti‘. Jie išmaniai dėliojo ekonomikos pasijansą, kaip tabako ar kavos verslas, o labiausiai jaunų žmonių mokymas padėtų patiems atsistoti ant kojų, užuot šliaužiojus ant kelių.

Štrichas užbrėžtas. Malaviui reikia ne pinigų, daiktų, už juos dirbančių savanorių ar specialistų. Jiems reikia savo mąstymą perlaužti, ant savo užpakalio atsisėsti, ir pradėti dirbti, mokytis.

Previous Posts Next Posts