Praktiški kelionės ypatumai + Video #8

Nors gaidžių giesmių mes rytais užtektinai prisiklausome, mus, vis gi, paprastai prikelia mūsų klykiantis laikrodžio aliarmas. 7 valanda ryto ir pradedame justi nuo kvėpavimo per naktį susidariusios šalnos kritimą ant sušalusios nosies. Prisipažinsim, pirmosios rytinės mintys nelabai skiriasi, ar tu Lietuvoje minkštoje lovoje ar vidury beribio lauko Turkijos gilumoje – išlįsti iš šilto guolio visai nesinori. Įdomiausia tai, kad kėlimosi laikas dažniausiai atvirkščiai proporcingas termometro parodymams – kuo šalčiau tuo greičiau pasiruoši dienai.

Rytas ir salna prie Biskeko, Kirgizstanas | Morning and the frost near Bishkek, Kyrgyzstan.

Mūsų rytas – sustyguoto laikrodžio veikimas. Pirmiausia apsirengi sušalusius drabužius. Užkaiti mūsų pačių pasigamintą spiritinę viryklę ir kol šyla aliuminio dubenėlis su mūsų arbata, susipakuoji 3kg sveriantį miegmaišį ir kilimėlį. Tualetas, prausimasis ir jau turkiškai sėdi palapinės viduje valgiui. Pusryčiai. Skaniausia būna, kada per naktį visi agurkai ir turimi vaisiai nespėja sušalti ir mes valgome daržoves, o ne pomidorinius ledus. Suragėjusiais pirštais baigiame pakuotis palapinę ir jau kitą akimirką snieguose kaip mažą vaiką išsivoliojusią kuprinę keliamės ant pečių.

Pirmųjų mašinų kelyje ilgai laukti nereikia – stovint reikiamoje vietoje pusvalandis, dešimt minučių ir jau džioviniesi pirštines ir suledėjusius batus mašinoje. Darbo diena prasidėjo. Nuotykiai, pažintys, nuotraukos ir visa kita mums bekeliaujant iš A į B.

Trys valandos po to kai saulė paskendo laukuose ir mes jau rengiamės nakčiai (8-9H). Statomos palapinės, tiesiami paklotėliai ir išvyniojami miegmaišiai. Esant galimybei kuriamias laužas, bet dažniau mūsų spiritinė viryklė. Dar kita valandėlė ir mes jau gulim nuo kruopų išsipūtusiais pilvais ir šnekam apie dienos nuotykius. Rašome dienoraštį/straipsnį, kuriame kitos dienos planus ir stengiamės užmerkti akis.

Tranzuojant i Almata, Kazachstanas | Hitch-hiking to Almaty, Kazakhstan

Tranzavimas

Didžiausias mūsų malonumas yra susistabdydi sunkvežimį. Erdvų, tolimų distancijų ir riedantį bent truputėlį greičiau nei arklys tempiantis vežimą. Taip, manyčiau, gimsta ir didžiausios mūsų distancijos bei ilgiausi straipsniai, kaip ir šis. Taip žiūrint pro platų langą į bekylančią saulę kalnuose gimsta ir didžiausios idėjos bei apmąstymai.

Mūsų tranzavimas nelabai skiriasi nuo visiem suprantamo standartinio rankos iškėlimo kelyje. Vienur iškeliamas nykštys, kitur plaštaka, mat pvz. Iranas, Graikija nykštį aukštyn supranta kaip įžeidimą. Stengiamės tranzuoti prie įvažiavimų į greitkelius ar išvažiavimų iš žiedų. Ten kur mašinos rieda lėčiau ir yra vietos joms kur sustoti. Matomoje ir saugioje vietoje – prie nuvažiavimo ar naktį po šviestuvu. Jeigu pro šalį zuija nemaža mašinų, tačiau liaukiame 30min ir daugiau tai jau galima įtarti, kad vieta prakeikta arba kažkas su ja yra negerai. Keliaujame ieškoti geresnio kelio gabalėlio. Vis gi dažnai nepaisant esamų saugių nuvažiavimų, ne vienas pajodžargiškai sustoja viduryje kelio arba sugeba kitaip pamaišyti ir taip jau nuolat pypsinčiam mašinų srautui. Ženklų beveik nenaudojame – dažniausiai mums naudinga jog sustotų net ir ta mašina, važiuojanti visai kitur nei mes esame numatę. Taip dažnai planai prisipildo daugiau spalvų ir dinamikos, tuo labiau, kad dažnas vairuotojas pasisiūlo pametėti ir į geresnę vietą tranzuoti ar papasakoti ką daugiau apie mus supančią kelių raizgalynę.

Sunkvezimio vairuotojas braizo zemelapi ant saligatvio. Iranas. | Truck driver is drawing a map on the pavement. Iran.

Kelyje stengiamės, jog mūsų veidų nedengtų jokios skaros ar akiniai, būtume aiškiai matomi ir atrodytume nekeliantys grėsmės. Visada priešakyje mūsų pasistatome kuprines – aiškų ženklą, jog esame ne sėdynes supjaustyti linkę tipeliai, o daugiau apie kraštą sužinoti ištroškę keliautojai. Kol vienas tranzuoja, jeigu pakankamai šilta tai kitas dažniausiai skaito knygą, rašo dienoraštį ar šiaip palaiko pirmajam kompaniją.

Sustojus mašinai išsiaiškiname pirmiausiai vairuotojo tikslą. Jeigu žmogus mus sunkiai supranta, tai klausiame, kiek kilometrų ir rodome į priekyje bevinguriuojantį asfaltą. Tiesa, paprastai atvkykus į kiekvieną šalį, mes pasidarome mini žodynėlį (maistas, kelias, namai ir panašios sritys). Vis gi juokingai daug galima susišnekėti naudojant tik kūno kalbą ir svarbiausiems ‘techniniams’ klausimams kelyje pakanka žinoti vos penketą vietinės kalbos žodžių ir tu jau sėdi mašinoje.

30kg Kuprines. | 30kg Bagpacks.

Tokie klausimai kaip:
-Kur gyveni? -Ar pats tranzuoji/keliauji?
-Kuom užsiėmi? – Turi šeimą?

Ir jau greitai pokalbis vystosi savaime. Dažnai vairuotojai mielai papasakoja apie savo šalį/miestą. Pravažiuojant pro gražesnes vietas visada stengiasi sustoti, parodyti daugiau. Džiugu ir mums, ir vairuotojui, turinčiam galimybę pasidalinti žiniomis ir pasididžiuoti savu kraštu. O ypač tokiuose kraštuose kaip Turkija, Azerbaidžianas ar Iranas – pavaišinti ir vietiniu maistu bei pasiūlyti savus namus galvai priglausti nakčiai.

Nors nemažai šaunios informacijos yra prirašyta apie keliones tranzu, vis gi kai kurie mūsų įpročiai ir taisyklės pačios susikūrė būnant kelyje. Svarbiausia yra saugumas. Nors didžioji dalis vairuotojų būna mažų mažiausiai nuostabūs, deja, pasitaiko ir tokių, kurie vedami nežinojimo ar blogų ketinimų gali pridaryti mums ir nereikalingų problemų. Šaunu, kad galime naudoti lietuvių kalbą ko vairuotojai nesupras – apšnekėti esamą situaciją bei būtinus veiksmus. Tačiau esant pavojingai situacijai (pvz. vairuotojas važiuoja labai pavojingai; kabinėjasi prie mūsų; bevažiuojant pradeda reikalauti pinigų) mes turime susigalvoję ir specialų ženklą vienas kitam (ištiestą plaštaką su priglaustu nykščiu), reiškiantį jog vienam iš mūsų norisi sustoti. Be žodžių mes suprantame vienas kitą.

Ilgas kelias, dykuma. Iranas. | Long desert road. Iran.

Esant rimtesnei sutuacijai sustojus vienas lieka mašinoje, kol kitas traukia kuprines. Niekada neuždaromos visos durys, kol mūsų daiktai nėra saugūs pas mus prie kojų – vairuotojas lengvai gali patraukti savais keliais su visu mūsų turtu. Taip pat vienas iš mūsų visada lieka budrus ir nemiega. Būtina stebėti kelią, nes dažnas nesuprata, kad mums reikia išsukimo į kitą kelią, todėl dažnai kelio kito miesto link tenka žvalgytis patiems. Būtina stebėti ir vairuotoją, ne tik todėl, kad kažin ko blogo nesumąstytų, bet ir neužmigtų! Tamsiomis žiemos naktimis ne vienam tenka palaikyti kompaniją vien tik tam, kad po 10 valandų važiavimo nevožtų galva vairan ir nenuriedėtų nuo kelio.

Nors ir turime šias keletą nerašytų taisyklių, galų gale tai sveikas protas mums tiesiantis ranką nuolat bekintančioje situacijoje.

Vaiksciojant po Esfahana. Iranas. | While sightseeing in Esfahan. Iran.

Išlaidos.

Mūsų biudžetas ne turtuolių turistų, o vargiau dviejų benamių klajoklių turinčių tik už ką pavalgyti. Dienai paprastai esame paskyrę apie 24 litus, kurių turi pakakti maistui, galimam transportui ir kitoms smulkioms išlaidoms. Sau pasidovanojame auksinį medalį už tai, kad prakeliavus pirmuosius 4 mėnesius mes sugebėjome išleisti per dieną tik ~16 litų. Pirkta ir įrangos, ir daug daug šokolado, ir turistinėse vietose mūsų būta. Tad, manome, jog tikrai įmanoma keliauti ir dar pigiau. Skaudžiausias kirtis piniginei yra vizos, mat pusę visų mūsų išlaidų (apart minėtų) mes iki šiol patyrėme tik dėl jų. Kita vertus džiugu, kad daugumą jų mums prireiks tik Azijoje ir Afrikoje.

Niekas nenustebs, kad didžiausios išlaidos yra miestuose. Paprastai lengvai nepateksi/neišeisi iš 15 milijonų talpinančio miesto, tad naudojamas maloniai prigrūstas autobusas ar metro. Kartais, net imamas taksi, nes ambasadų paieška yra tarsi maratono bėgimas dykumoje – ambasadų adresai keičiasi, kaip ir žmonių nuorodos į jas. Taip pat ir su maistu – didžiuosiuose miestuose, žinoma, viskas yra brangiau.

Esame paskyrę šiokią tokią sumą (2000LTL) ir nenumatytiem atvejam kaip bilietai ar kitokios didesnės išlaidos. Greit mūsų laukia kelionės tarp salų ir keletas vandenynų tad dar nežinia kokį mokestį jų bangos mums atneš. Taip pat, nors ir esame apsidraudę, tačiau nelaimei atsitikus iki draudimui pradėjus veikti pinigėlio gali prireikti nemažai.

Poilsis

Planavimo stadijoje manėme skirti sau kas trečią-ketvirtą dieną ramybei, tačiau poilsio dar, deja, nelabai daug turėjome. Nežinia, ar tai dėl to, jog turime pastoviai lėkti nuo vieno konsulato iki kito ar todėl, kad norime labai daug pamatyti ir suspėti mūsų suplanuotame laike, tačiau dažniausiai atsikvėpiame sėdėdame mašinoje ilgame kelyje. Kartas nuo karto apsistoję pas žmones, mes leidžiame truputį daugiau sau laiko – susitvarkome įrangą: gal ką reikia susisiūti ar sutaisyti, pabiagiame rašymo darbus, leidžaime ilgėliau pamiegoti. Keliaujant net ir sėdint automobiliu, gali nuvargti. Todėl stengiamės reguliariai išmiegoti bent po septynias aštuonias valandas. .

Miegas prie uzsalusio ezero kalnuose. | Sleep next to frozen lake in the mountains.

Miegas

Vietos kuriose paskęstame sapnuose yra tokios pat įvairios kaip ir Uzbekistanietiško aprėdo spalvos. Dažniausiai mus šiuose svetinguose kraštuose priima žmonės. Ne, ne prašome.. jiems svečias yra didžiulis malonumas ir garbė, tad sukviečiama visa giminė, nuklojamas platus stalas maisto ir pradedami ilgi pokalbiai. Didesniuose miestuose visada stengiamės naudotis ir Coutchsurfing (internetinis tinklapis) galimybe, mat ne visada galima, saugu ir lengva yra numigti parke.

Žinoma, kada nesame pas žmones, tai dažniausiai glaudžiamės kur pakelėje, kiek tolėliau nuo kelio, kad ryte atsikėlus būtų
galima iškart tranzuoti. Paįvairinimui tenka miegoti ir po tiltais ir apleistuose pastatuose. Nors didžiausias džiaugsmas praleisti ramų vakarą gražioje vietoje kaip nacionaliniai parkai ar prie nuošalesnių tačiau begalo gražių objektų kaip pilys ar bažnyčios.

Siurbos virimas prie Isik-kulio ezero. Kirgizstanas. | Making a soup next to Issyk-Kul. Kyrgyzstan.

Maistas

Pusryčiai pas mus dažniausiai labai neorginalūs – sūris, balta/juoda duona, agurko gabalėlis, keletas vaisių ir, žinoma, karšta arbata. Vis tik vis dažniau ir dažniau pasitaiko, kad mus vaišina vietiniai žmonės, ir keliui dar įdeda chalvos, medaus, uogienių, vaisių. Su savimi turime draugų įduotų arbatų, tačiau dažnai nusiperkame citriną ar net imbiero sustiprinti imuninei sistemai. Pradedame dieną itin sotūs, mat, nežinia, kada dabar kelyje bus proga kažkam rimtesniam maistui nei šokolado gabalėlis ar riešutų sauja. Stengiamės ryte valgyti kuo daugiau vaisių ir daržovių, bent po penkias skirtingas rūšis. Dažnai užkandam ir ko nors saldesnio, mat angliavandeniai išskiria mums reikalingos energijos dienai. Pabaigai nuryjam Vitamino C ir žuvų taukų tabletes, kad būtumėm žvalūs ir nuvytume slogas. Miegodavome ir labai šaltomis sąlygomis, todėl stipri vidaus apsauginė sistema mums labai svarbi. Triskart pabarškinus į stalą, galim džiūgauti, kad rimtesnių ligų kol kas neapturėjom.

Musu is dvieju skardiniu pasigaminta spiritine viryklele. | Our beer can stove.

Nors su nemaža išimčių mes esame šiokie tokie vegetarai, dėl ko mityba turi būti tik dar labiau suderinta. Patys mėsos neperkam, nebent siūlo svečiuose – taip nenorime sudaryti problemų mus vaišinantiems. Kad gautumėm pakankamai baltymų, kiekvieną dieną stengiamės suvalgyti bent po saują dvi riešutų, valgom daugumoje prakeliautų šalių populiauraus jogurto ar kefyro, taip pat (ne fermentinio) sūrio.. Labai svarbu valgyti žalumynus (špinatus, petražoles), mat juose nemažai mums reikalingos geležies. Stengiamės gerti daug vandens. Kai kuriose šalyse – kaip pavyzdžiui Irane – vanduo yra švarus, ir jį galima gerti tiesiog iš čiaupo. Tokiais atvejais mes pasipildome savo ‘pūsles’ ir į kelią. Kitose šalyse reikia būti atsargiems, bet mes turime vandens filtravimo tablečių, kad apsaugotų nuo nepageidaujamų padarinių sveikatai.

Trintas baklazanas. Iranas. | Mashed aubergine. Iran.

Vakare paprastai prisikertame iki soties, kad naktį nebūtų šalta. Turime nusipirkę keletą rūšių kruopų, kurios gana greitai verda, tad dažnai gaminame košes ir sriubas. Orams šiltėjant pastebime, kad vakarais valgyti norisi mažiau. Ir vėlgi, šioje kelionėje labai daug žmonių mus kviečiasi pas save, gamina iranietišką, adzerbaidžanietišką ar uzbekišką maistą. Mūsų organizmai labai pamaloninami šiose šalyse vis dar labai natūraliais produktais: ką tik pamelžtu pienu, pačių gamintu sūriu ar sviestu, naminėmis uogienėmis. Pietūs, pusryčiai ar vakarienė gaminti šeimininkių, išmanančių gero maisto svarbą.

Esmė mūsų mitybos yra ta, jog mes bėgame ne sprintą, o maratoną. Pusantrų metų kelyje, dėl ko labai tausojame savo organizmą nuo išsekimo. Po kelių mėnesių keliavimo spastebime, kad energijos puikiai užtenka tai dienai, vakare nuovargis malonus, o rytą pradedame naujų jėgų antplūdžiu. Norime pasaulį stebėti su nuostaba ir susidomėjimu, o tam kiekvieną dieną reikia nemažai energijos.

Higiena

Isokus i ezera. | Swimming in the lake.

Dažnam iškyla klausimas, kur mes prausiamės. Atsakymas šiuo atveju labai paprastas – kur pasitiko. Jeigu nesame apsistoję kur pas žmones, esant galimybei nubegame iki degalinės akrobatiškai kriauklėje išsiplauti galvą ar kojas. Vienas kitas kreivas žvilgsnis, tačiau tu jau švarus. Vasarą tai daryti turėtų būti kur kas paprasčiau, mat apart ežero ar upės yra ir paplūdimiai ir kitos kurortinės vietos su dušais. Paprasčiausiai tariant – naudojiesi galimybėmis. Žiemą išorinius drabužius valome sniegu. Netgi ir patys po mankštos nusiprausiam kartais nusiprausiam sniegu – taip grūdinamės ir palaikom švarą. Net ir dabar svečiuose dažnai rytė įsmunkam greitam šaltam dušui – ir energijos antplūdis garantuotas.

Skalbiamės kiekvieną kartą atvykus pas ką nors. Ne kiekvienas pasiūlo skalbimo mašiną, tad dažnai tenka skalbti tiesiog rankomis. Žiemą dažnuouse namuose yra radiatoriai, pečiukai, ir mes greitai įvertiname, kiek galime išsiskalbti. Kojinė, dvi ir dėl nešvarių drabužių dabar problemų dar tikrai nėra. Vasara, manom, bus kiek sunkiau, mat 30kg ant kupros ir svilinantis karštis tikrai nesutaupys mūsų muilo.

Kita.

Sportas
Kasdien stengiamės mankštintis, pratampyti raumenis, ypač nugaros. Mat nuolatinis svoris gali greitai atsiliepti sveikatai, todėl saugome ją apšildydami miegančiuosius, kad šie leistų mums keliauti be priekaištų.

Apsauga
Vertiname ir stengiamės saugoti savo įrangą. Kadangi mes ant savo kupros nešamės tik tai kas būtiniausia, tai pametus kepurę gali žinoti, jog kitą dieną tavęs laukia nušalusios ausys.

Labai daug visko mums padovanoja pati kelionė, tad naudojamės visomis galimybėmis ir prisitaikome prie pokyčių. Todėl, kad galioja šią akimirką rytoj jau gali pasikeist.

Skrodžiant Europą

‘Tai kur pirmiausiai trauksit?’ nekantrauja draugai ir pažįstami. ‘Turkija’ sumurkiu, tarsi Europos kelio gabalo žemėlapyje nė nebūtų. Matyt dėl to paklausti, kokiu keliu mes trauksim Lenkijos link, nejaukiam suglumom. Vilniečio draugo Justo dėka mes išropojom iš Vilniaus teisinga linkme, ir galiausiai pradedam savo odisėją.

Kelionės pradžia. Vilnius | The very first moments of our journey. Vilnius.

‘Graži ta mūsų Lietuva’ mintyse paglosčiau savam kraštui galvą, kai ties Trakais žiburiai atsispindėjo ežere. ‘Galėčiau taip tranzuot gerą pusdienį’ stipriau apgaubiu karšta puodelį sušalusiomis rankomis po nakvynės prie Navos ežero. Šaltuką nusipurtę ir dulkes palikę lediniame vandenyje, mes siurbčiodami karštą šaltalankių arbatą laukėm tolesnių savo nuotykių.

Nuo Marijampolės prasideda mūsų ypatingos draugystės su ‘furistais’. Linksmų akių baltarusis kukliai dalinasi Karakumų dykumos nuotykiais – jo maršrutai regis driekias ne tik iki Lenkijos. Šeima kur išsibarsčius, ir paklaustas, kaip patinka jo darbas, jis atsidūsta. ‘Juk nieko daugiau neišmanau’. Tačiau jo gerumas švietė skaisčiau nei besileidžianti saulė. Iš pradžių ketinęs mus pametėti tik iki Lietuvos-Lenkijos sienos, jis pasispaudė ir savo kelią pailgino iki Augustow. Jei nebūtų reikėję sukti Varšuvos link, jis ir toliau būtų džiuginęs savo nuoširdžia draugija.

Trakai

Ilgai netrukus mums sustojo vėliau nė žodžio neprabilęs lenkas. Greitai sumetėm jam savo kuprines ant bagažinėje vargusių kiaušinių. Ties Bialystoku mums sustojo jaunuolis savo mažute mašina, kuria matėsi jis labai didžiuojasi. ‘Turit žemėlapį?’ iš gėdos nebeturėjom kur dėti akių – iki šiol vieninteliai mūsų žemėlapiai buvo furisto nuosavybė. Kaip įmanydamas jis skambinėjo savo draugui, kad galėtų mums padėti, teiravosi, kur veža šešioliktas – o jo matyt šalia net ir nėra – kelias, juk mes supainiojom tuo nelemtus skaičius. Kita vertus, suvokėm, kad jei mes sugebėjom savo metų namus sutalpinti jo dėžutėje ant ratų, sugebėsim juos pakrauti bet kur.

Lenko fūristo vaišinta kava. | Polish truck driver's coffee.

Nuo Bialystoko mus paėmė lenkas džentelmenas savo elektronika valdoma mašina. ‘Kad ją kur tą elektroniką’ pyktelėjo niekaip nesusišnekėdamas su nepaklusnia bagažine. Ši užsispyrus būtybė atsidarė tik tada, kada jai norėjos – vidury kelio.
‘Nebijokit kapinių’ padrąsino mus paleisdamas šalia jų Bielsky. Netoliese stūksojo matyt neseniai suręsta šiuolaikiška bažnyčia. Jos tolimame šešėlyje ir prisiglaudėm. Vakariniai varpai mums sugaudė lopšinę, o ryte kuklesnė muzika prikėlė pusryčiams.

O toliau viskas klostės kaip iš pypkės, kuriai nespėjus surūkt mes regis atsidūrėm prie Slovakijos sienos kalvų. Vienas smagus – kaip pasirodė vėliau – ne-furistas smagiu tėvišku rūpesčiu apdalino mus šokoladiniais skanėstais, ir įbruko mums penkiadešimt zlotų vakarienei. ‘Čia du studentai keliauja aplink pasaulį, gal galit paimt?’ per raciją susisiekė su kitu kolega, o gal prašalaičiu vairuotoju. Žiū, mes jau kitoje furoje rangomės. Dar kiek, ir mes jau pašto mašinoje tarp kelių įspraudę iki šiol laisvai snūduriavusias kuprines.

Čia tiktų trumpas pasvarstymas – kodėl žmonės, net ir rizikuodami, daro gera kitam. Baltarusis vairuotojas linksmai komanduodavo Karoliui ristis ant gultų vos tik tolumoje sušmėžuodavo policijos šešėlis. Lenkas tėvukas apsuko keletą gerų varstų, kad aplenktų tykančius nusidėjėlių uniformuotojų. Linksma regis buvo ir jiems, ir mums. Gal tas nuotykio prieskonis? ‘Kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų?’ skaudžiai atsiduso mūsų pamėgtasis. ‘Hmm, mums lenkai padarė kuo šilčiausią įspūdį’ bandau suktis iš nemalonaus pokalbio. Šitiek stengtis dėl kažkokių keliautojų lietuvių? Man jau knietėjo atsiprašyti viešai ar slaptai, kad kada nors ką nors leptelėjau nesmagaus.

Liublinas pasirodė turįs mielą senamiestį ir nemielą nuobodų išėjimą iš miesto. Pasistiprinę karštu šokoladu viejoje jaukių kavinaičių ir virtualiai pasidalinę karštaisiais įspūdžiais, mes vėl išejom į kelią. Belaukiant pakeleivingųjų abu perlyti valgėm rupią duoną ir mus varstė arba glostė pravažiuojančiųjų gailesčio kupini žvilgsniai. Vienas gailistingesniųjų mus ne tik pametėjo patogesnį nuotolį, bet ir racija susisiekė su kitais vairuotojais įsiūlydamas vieniems jų mūsų ekipą. ‘Paimk skėtį’ motiniškai pradėjo įkalbinėti, o man mandagiai atsisakius jis skubiai įspraudė dovanų maišelį su… raktų pakabukais… Regis žmonės netveria, kaip nori dovanoti bet ką, kas papuola po ranka.

Padangos keitimas Bulgarijoje. | Changing the tire in Bulgaria.

Nakvojom jau Slovakijai alsuojant į nugarą. O ryte sutranzuoto tėvuko furoje supamės jau antra diena. Saulėje ir rūke skendinčios Slovakijos kalvos ir ežerai, Trijų Karalių švęsti puošniais drabužiais gausiai susirinkę slovakai. ‘Magyor’ gudriai nusišypsojo vairuotojas, paskelbęs, kad mes jau Vengrijoje, ir mes netrukus gardžiavomės jo paruošta kava ir mūsų šokolado ir riešutų likučiais. Regis po truputį pajuntame furisto gyvenimo skonį – smalsiai stebiu, kaip jis kuria it iš pasakos trauktą arbatinuką, kaip pritaiso anteną vakariniams filmams.

Rumunijos šalikelės kiek baugina, o ypač ketvirtą nakties kažkieno šauksmai reguliuojantys lyg traktorių lyg ką. Skubiai sulankstę jau trečią naktį mums šilumą teikusią palapinę, išlaukėm užsimiegojusio vairuotojo, ir dėkingais veidais toliau linguojam serpantinais Rumunijos pietuosna. Snieguoti kalnai tankiai nusagstyti apšarmojusiomis eglėmis, seni miesteliai pribarstyti namelių ryškiomis spalvomis, čigonės margais apdadrais, ir daug palaidų šunų.

Rumunijoje pasitukusi mus žiema. | Winter in Romania.

Greitojo pašto vairuotojas rumunas leido mums išvengti Bucharešto labirintų, o atsipūtęs turkas pravežė mus iki Bulgarijos pasienio miestelio. Nemaniau, kad kalbos nemokant galima padiskutuoti net ir apie politiką. ‘American terrorists, Sadam is good’ Surentę savo palapinę ant sniego, klausom lojančių šunų bei išsikvepiančių sunkvežimių. Iki Turkijos liko ne tiek jau daug… Pabaigėm savo maisto atsargas, ir jei ryt nerasim pinigų keityklos, aš jau laužysiu savo užsispyrimą nevalgyt mėsos, nes jos kvapas iš Karolio kuprinės veda mano skrandį iš proto.

‘Gal sulėtinkit tempą’ atsidūsta močiutė. Iš tiesų, Europą prašuoliavom it gerai įgnybtos gazelės. Matyt kaltas šaltukas, o gal ‘na juk čia galėsim dar sugįžt’ mintis ar pasipainiojus sėkmė, ir po šešeto naktų palapinėje mes jau susirangėm ant šilto kilimo pas lietuvaitę Kristiną Kešane, Turkijoje. Apie ne-europinę dalį kitame epizode, o šįvakar po naminio pyrago ir kibiro žalios arbatos su lietuvišku medumi dar keletas pamąstymų apie ką tik prakeliautą etapą. Tik dabar žvelgdami į virtualų (nes popierinio taip ir neįsigijome) žemėlapį suvokiam, kad jau ant ratų jau praleidom kone trejetą tūkstantėlių kilometrų.

Pasirodo, kad su rusų kalba dar galėjom puikiai prasisukti iki pat Turkijos. Jei kas būtų paklausęs, kokiu rusų-lenkų-bulgarų kalbų šiupiniu mes rezgėm mašininius pašnekesius, tikriausiai būtų prapliupęs juokais. Buvom ištroškę gero žvilgsnio ir šmaikštaus žodžio, todėl rinkom pabirus vairuotojų gyvenimo trupinius ir jų dosnius patarimus. Su furistais mes drauge nugyvenom jų gyvenimo etapą, gal kiek praskaidrinom, anot jų, gūdoką kasdienybę. Su vienais dalinomės lašiniais, šokoladu ar sausainiais, su kitais – vos išlementais sakiniais ar juoko akimirkomis.

Jau greitai it kareivis mokėsiu statyti palapinę. Karolis tai daro tiksliai ir preciziškai, ir dziaugiasi kiekviena išlyginta kamufliažinio stogo raukšle. Aš vis dar didžiuojuos užmegzdama taisyklingai primityvų mazgą ir urzgiu, jei nesuspėju sudėlioti pabirų daiktų savam sraigės kiautui. Kas vakarą pagiriamąjį žodį sušnabždam savo miegmaišiams, kurie, nors šaltukas žnybią nosį ir pirštų galus, šildo mūsų sapnų karaliaus lankyt besirengiančius kūnus.

Straipsnio rašymas palapinėje. | Writing articles in the tent.

Keisti tie sutvėrimai – žmonės, kai pagalvoji. Vieni jų niekaip nesupranta, kodėl kitiesiems širdį glosto tokie malonumai kaip gerai sušalti tykant mašinų, kad po to kaip katinas markstytumeis krosnelei įšildžius kabinos orą, kodėl valgant rupią duoną užsigeriant šaltu vandeniu, besikankinantieji taip godžiai geria šiltą viralą, kodėl kojas geliant ryto žvarbai taip gera justi kilimo minkštus kutus. Ir tik kai kurie supras tikrą vyriško džiaugsmo antplūdį pakeitus sunkvežimio sprogusią padangą. ‘Mozhete pamoch?’ (gal galit padėt (ru.)?) susinervinęs bulgaras movėsi senas pirštines rengdamasis keisti ką tik išsitaršiusį dar senesnio volkwageno ratą. Karoliui antrąkart sakyti nereikėjo, jis su malonumu tepėsi rankas ir šiaip nepriekaištingos švaros kelnes. Visas patenkintas prausė purvo dėmes grubiam sniege. Tokie tie keisti keliautojo malonumai…

Artėjant naujajam azijiniam etapui, aš užčiuopiu kaži kur gilumoje bilduką Nerimą, bet tučtuojau jam liepiu eit gultis. Nes ši dalis, nors žadanti įtemptas akis, paaštrėjusią uoslę, nuolatinės parengties padėtį, regis gali įkrėsti ne vieną gerą nuotykį ar patyrimą, atskleisti kokią gamtos paslaptį, įspėti apie žmonių nenuspėjamumą.

Belaukiantiems vegetariškos vs. mesėdiškos kovos atomazgos, skubu nudžiuginti arba nuliūdinti. Skrandžiui sugrojus skausmingą džiazą, mano rankos nevalingai paėmė Karolio pasiūlytą griežinėlį kumpio. Ir ne vieną. Viena kita riekė baltos bulgariškos duonos, ir jau pati prašiau greit ištirpstančių burnoje lietuviškų lašinių. Namiškiams virtualiai pranešus tokias naujienas apėmė ovacijos it būt laimėtas milijonas. Ak, tie mūsų brangūs tėvynainiai…

Previous Posts