Diktofonas #27 – Kenija ir Tanzanija

Kenija ir Tanzanija by Itervitae on Mixcloud

Kenija – su šautuvu per dykumą, hienos ir masajus krikštijantis kunigas

Paliekam išprotėjusių vairuotojų ir įspūdingos gamtos šalį, ir keliausim ten, kur žmonės mus įspėjo nesitikėti pernelyg didelio draugiškumo. Na, bet kadangi dažnai tranzavimas atskleidžia netikėtas šalies klostes, tad bandysim ir šįkart užmatyti ką nors netikėto.

Tėvas Renato – gėriau ir kraujo

Gatvės vaizdas Kenijoje. Masai genties žmonės. Kas dantis krapšto, kas šunis glosto, kas kopūstus pardavinėja. | Street view. Masai men. Some are chatting, some picking their teeth while some are selling some vegetables.

Gauti Kenijos vizą lygiai taip pat paprasta kaip ir Tanzanijos, todėl netruko nė ketvirčio valandos, kai mes jau žingsniuojame keliu. Tanzanijos grožis užkrečiamas kaip gripas, persidavė ir Kenijai. Ne veltui matyt tai dar viena tų gausiai lankomų Afrikos šalių, garsėjančių parkais, kur smėlio spalvos drabužiais ir dubenėlio formos kepuraitėmis džentelmenai skaičiuoja kokie žvėrys pakliūna į jų ‘jau matyta’ sąrašėlį. Mes tai jau kaip ne viso svieto turistai, atkankam čia lietingajam sezonui įsisiūbuojant, kai nė Kenijos kalno nesimato, nes šis kaip ir Kilimandžaras įsikniaubęs į debesis. Ir ko mes čia trainiojamės tokiu nesezonu?

Pirmasis mūsų visureigis, kiek nustebęs, ko čia mes ne autobusais važinėjam, o stabdom ramiai sau riedančias mašinas, atbogina mus iki policijos posto, tegul jie tvarkosi su netikėtais baltaisiais, kurie net už kelią užsimokėti neišgali. Policininkai surauktais veidais klauso mūsų dėstomos neįtikėtinos jiems istorijos apie kelionę per kelis kontinentus. ‚O tai kodėl ne autobusais? Pas mus Kenijoje visi už kelią moka. Jūs ką pinigų neturit?‘ įdėmiai mus apžiūri.‚Na kaip, turime, tačiau čia kaip iššūkis, galimybė vietinius susitikti‘ mekenam. Neatrodė, kad įtikinsime juos savo senamadiško keliavimo būdo privalumais. Jau pasirengę patys kibti į kelią pėsčiomis, kolei vėl ką sustabdysime, policininkai netikėtai skėsteli ranka ir sustabdo azijietiškų bruožų vyriškį. Mes spoksom į juos, o vienas policininkų, kad pradės pilti azijiečiui apie nuostabų projektą, į kurį esame įsitraukę, kokie esame saugūs ir įdomūs pašnekovai, ir kaip vairuotojui bus smagu kartu keliauti. Nė patys taip neišgalėtumėme taip reklamuotis. Mūsų akys didžiulės, mes greitai sumetam daiktus į bagažinę, netikėtai jau pakeliui tiesiai į Nairobį.

Chat - lapus, populiarų lengvą narkotiką, kramtantys draugiški vietiniai, siūlę pavaišinti mus kupranugarių pienu. | Chat leaves - very popular drug here - chewing friendly locals.

Renato, arba kaip vėliau sužinome, tėvas Renato, čia misionierius. Filipinietis, nors vietiniams jis čia greičiau jau kiniečių inžinierius, juk jie čia stebukladariai labiau nei kunigai – pasienyje dirba su masajų žmonėmis, kviečiantis juos naujam tikėjimui. Savo klausimais tik gundom jį kuo daugiau išsipasakoti apie savo sunkumus ir darbus.

Masajai – viena iš tų populiariųjų genčių, kur tikriausiai ir daug nežinantis apie Afriką, yra girdėjęs šios genties pavadinimą. Anksčiau karinga gentis, kurios rausvomis ar kitokių spalvų skaromis persimetusius ypač lieso kūno sudėjimo vyriškius dabar dažniausiai matai beganančius gyvulius dykumoje ar juos pardavinėjančius masajų turguose. Jie regis neprarado dar savo gyvenimo būdo. Įdomu tai, kad jų atsiskyrėliškumas nuo kitų civilizuotųjų Afrikos genčių, netgi palieka juos atsparesniais ŽIV virusui. Deja, jau ir dabar keli gentainiai nukakę į miestą ir matys gerokai pasilinksminę, palikimu pasidalina su kitais saviškiais. Tačiau lyginant su visa Kenija, procentas nedidelis.

Vietinių namai iš medžio ir įvairiausių medžiagų - kartono, plastikinių maišelių ir pan. | Local hoses from tree branches and other various materials - paper, plastic bags, old clothes etc.

‚O kodėl norite juos kviesti į krikščionišką tikėjimą?‘ tėvas Renato vairuodamas švarų automobilį susimąsto. ‚Jų tikėjimas yra labai konkretus. Jie tiki medžiais, kalnais. O mes juos kviečiame tą patirtį išplėsti‘ sako jis. Tačiau ne visi masajai aktyviai jungiasi į krikščioniškas gretas. Ypač vyrai tai laiko moteriškių ir vaikų užsiėmimu, tad veikiau jau jie užsiims rimtais darbais. Tėvas Renato gudrauja. Nufotografavęs kokį gyvulius beganantį masajų, jis nuotrauką įkelia į prezentacijas, o šias rodo vietiniams gyventojams. O kam gi nesmalsu save pamatyti ant balto ekrano. Tad ir susigundo žiūrėk vienas kitas. Be to, Renato įpina į krikščioniškus papročius ir vietinių ritualų. Per vestuves pavyzdžiui jis ne tik švęstą vandenį šlaksto, bet ir pieną su krauju. Kraujo ir pats yra ragavęs, juk negali nuliūdinti į svečius pakvietusių šeimininkų. Su vietiniais jis ir bažnyčią ar vaikų darželį stato, masajų kalbą greitai pramoko, ir jaučiasi čia jis puikiai.


Nairobis: istorijos iš Somalio

Nairobyje laukia užduotis – gauti Etiopijos vizą, nes be jos mums nė iš vietos tolyn. Žmonės kalba, kad tai nelengvas darbas. Nepabandęs nesužinosi, taigi pasilikę keletui dienų pas Waqas, mūsų naują šeimininką, mes žingsniuojam tiesiai Etiopijos ambasadą.

Ambasada kvepia kava. Koptišku kryžiuku ištatuiruota kakta konsulė iš pradžių žiūri į mus nepatikliai. ‚Parodykite kitas Afrikos vizas. Aha, keliaujate per Afriką. Tai į Sudaną ir Egiptą žadate važiuoti‘. Toks mūsų tikslas jai pasirodė visai patikimas, tad kelios valandos ir mes jau vizą turime savo rankose.

Waqas

Waqas – mūsų šeimininkas Nairobyje yra Mančesteryje augęs pakistanietis. Kenijoje apsigyvenęs jis tik laikinai. Nevyriausybinės organizacijos darbuotojas čia Somalio reikalais, važiuodamas į tą konfliktų ir bado draskomą šalį, kurios tik vardą išgirdus ne vienam šiaušias plaukai. Ir pats jis besidarbuodamas ten turi turėti nuolatinę apsaugą, tačiau galėjo pasidalinti bent keliomis nuotrupomis iš to krašto. Kelių klanų nesutarimai, palikę šalį be vyriausybės, vargina nuolatiniais susirėmimais. Kažkada buvę gražios vilos prie jūros dabar tėra griuvėsiai, o kelios kartos užaugo neragaudamos karčių mokslo šaknų.

Waqas bene labiausiai mūsų kelione susidomėjęs CS (koučserfingo) bičiulis. Jis net į savo užrašų knygelę užsirašinėjo mūsų patirtis, ir nuolat degė naujais klausimais. Nieko nuostabaus, jam pačiam teko pereiti panašią keliavimo patirtį, kai tranzavo per Pietų Ameriką, kai ieškojo nakvynės miestuose ir kaimuose. Jo patirtis iki skausmo pažįstama. Tik jam kartkartėmis yra kur kas sunkiau. Nors jis musulmonas, ir atrodo mečečių durys galėtų būti atvertos savam keliautojui, vis tik ir jam ne taip jau paprasta. Jis musulmonas pakistanietis iš Didžiosios Britanijos, reiškia, jis atitinka idealiai visus teroristo kriterijus. Taigi, net kelios mečetės užtrenkia jam duris, nes jis nepatikimas. Waqas juos supranta, nes galų gale iš kur jie žino, kas aš toks. Ir pats keliavęs tik su trupiniu kelioms dienoms, puikiai žino paprasto keliavimo kasdienybę. Tačiau negali atsistebėti, kiek nuostabių žmonių sutiko savo kelyje. Taigi pradėjęs kelionę autobusais ir pasibaigus pinigams tęsus ją paprastuoju stiliumi, visai nepasigailėjo, kad teko išgyventi tai. Dabar jis su pavydu ir vidiniu džiaugsmu klausėsi mūsų istorijų, kaip mes kelionėje pasikeitėme, kaip tai formavo mūsų charakterį. Apie tuos vidinius atradimus tikriausiai teks atskirą istoriją rašyti, nes per tas kelias dienas gerokai spėjom savo vidinius užkaborius pravėdinti, ir sudėlioti patirties daleles į prasmingą giją.

Nanyuki – grįžtantys namo kenijiečiai

Nuo Nairobio iki Nanyuki mūsų kelionė klojosi sparčiai ir paprastai, kaip ir visoje iki šiol mūsų afrikinėje istorijoje. Subsacharinėje Afrikoje tranzuoti kur kas lengviau nei sakykim Pietų Amerikoje, o ir jautiesi kur kas saugesnis. Nanyuki, kur britų kariai praktikuojasi (čia yra jų treniruočių bazė) ir padeda bendruomenei (už tai kenijiečiai labai juos myli), vakare jie linksminasi sakytum labai jau britiškame bare. Šiaip jau vakariniai tokie užsiėmimai mūsų nei stebina nei linksmina, mums kur kas smagiau gamtoj po akmenis karstytis nei stebėti girtėjančius veidus, tad net ir pakviesti Terezos apsilankyti viename TŲ barų, mes ten ilgai neužsibūnam.

Ketvirtą kartą kertame ekvatorių. | Crossing the equator for the fourth time.

Tereza – kenijietė, sugrįžus namo po ilgų gyvenimo metų Europoje. Sakysit, ir ko gi trenktis iš pačios dangiškosios Šveicarijos į Afriką, kuri daugumos vaizduotėje nuogų užpakalių ir sulysusių veidų kraštas. Bet ji čia jaučia gyvybingumą, laisvę ir bendruomenę. Dirbanti Pasaulinės Maisto Programos skrydžių stiuardese, ji atrodė jauna savarankiška moteris. Tereza ne vienintelė tądien sutikta kenijietė, sugrįžusi namo. Džonis po ilgų metų Londone, grįžo į Keniją savo verslo vystyti. Ir čia jis jaučiasi kur kas geriau nei Europoje. Kai kitas pakeleivis vėl pradėjo savo tiradą ‘paimkite mane į Europą bent dienai‘, Džonis ironiškai prabilo. Jie mano, kad Europoje dirbti nereikia.

Danielis (taksistas) ir Greisė (polcininkė), pora kenijiečių, išgirdę mūsų istoriją, sumano pakviesti papusryčiauti. Kava ir čepačiai, ir mes jau pasirengę tolyn keliauti, kur daugumos įspėjimų, važiuojame į kiek pavojingą dalį. ‚Nepergyvenkite, atsiras kitas Danielis, kuris jus paims, esu visiškai įsitikinęs‘.

Tiesa, Danielis ne vieninteliai mus taip maloniai vaišinę sutiktieji. Nors net ir kunigas Fernando, čia gyvenęs apie dvidešimt metų, mus įspėjo tokio gerumo kaip Malavyje nesitikėti. O mes tiesa sakant patyrėme gausių vietinių dovanų. Taigi ne visa Afrika prašo, bet ir moka nuoširdžiai dalintis.

Iki Mojalės – su ginklu per žydinčią dykumą

Mus prie kelio pasitikęs dramblys. Su tokiu nesinori susidurti, tad ir mašinoje užtaisomas ginklas. | The giant elephant we saw by the road. No one would like to get in trouble with this one, therefore the gun in the car is loaded.

‚Tranzuosit ir Kenijos šiaurėje?‘ keliautojų ir vietinių su rūpesčiu užduotas klausimas suprantamas. Nuo Isiolo miesto per dykumą važiuojantys automobiliai ir sunkvežimiai čia susikaupia. Čia, sako, nereti Somalio banditų užpuolimai. ‚Šitoj daly įsitikini, kad šalyje turime AK47 (kalašnikovus)‘, porina vienas sunkvežimio vairuotojas, pats po kelių dienų trauksiantis tuo pat keliu. Dažnas su savimi turi ir apsaugą. Ne vieno keliautojo užrašuose glūdi pasakojimas, kaip banditai šaudė, kad automobilis sustotų, o šie galėtų apšvarinti keleivius. Kaip juokavo rašytojas Theroux, net ne pinigai dažnai juos domina, o batai, kuriuos avi keleiviai.

Nori nenori prieš šį kelionės etapą susimąstai ir apie tai, kad su kuprine gali tekti ir atsisveikinti. Ar likę taip kaip stovime (ir be batų) sugebėtume tęsti tolyn, kol kas tik teorinis klausimas, nes iš to, kad esame sveikai gyvai pravažiavę ir čia rašome, galima spręsti, kad yra ir sėkmingų atvejų.

Isiolo gatvėse jau siautė smėlini vėjai. Galėjai užuosti, kad artinasi dykuma. ‚Oo, sunkvežimių bus tik šiandien vakare, gal ryt‘. Nedažnas čia keliauja savo malonumui, dažniausiai vietinių kelionės yra iš reikalo. Sunkvežimių vairuotojai vieningai teigia – tai pats pavojingiausias kelias Kenijoje. Greičiausiai ir visoje rytinėje Afrikoje (jei nekalbėsime apie patį Somalį). Jūs geriau eikit ir atsipūskit kur, kol važiuos kas tuo keliu. Tiek to, mes geriau vis tiek kokio šanso palauksim. ‚O autobusais kodėl nevažiuojat?‘ Na kaip čia paaiškinti. Su autobusu viskas paprasta. Afrikoje jie gal ir nėra patys brangiausi. Tačiau pats nuotykis ir susitikimas su vietiniais žmonėmis mus visą laiką traukia, tad einam už miestelio ir prisėdam pavėsyje. Eiti būtų neprotinga.

Kupranugarių kaimenės. | Camels.

Po keleto paslaugių (net keista, Afrikoje vairuotojai neturtingesni nei kokioj Kolumbijoje, tačiau paslaugumas mūsų patirtimi kur kas ryškesnis) vairuotojų, pavežėsiančių iki artimiausio policijos posto, mums galiausiai sustoja kariškų spalvų visureigis. Jie matosi pasirengę kelionei į šiaurę. Tik brezentu dengtoje atviroje priekaboje Rendele genties karys, laikantis šautuvą. Susėdom šalia kitų dviejų keleivių ant anglių maišų, ir lyg pasirengę traukti. Įdubusių skruostų sijonuotas vyriškis, vilkintis kamufliažinius kiek apdriskusius marškinius ir kiek patįsusiomis skylėtomis ausimis automobilį (gal ir mus jame) saugos nuo galimų pavojų.

Prasidėjusi dykuma dėl lietingojo laikotarpio neatrodo nuvargusi, atvirkščiai, atsigavusi ir maitinanti. Susidariusiose balose retų kaimelių gyventojos įnirtingai skalbė spalvingus drabužius ir džiovė juos ant krūmų saulės atokaitoje. Tolumoje uolėti kalnai stebi mus iš tolo. Perskaitytos bauginančios istorijos kada ne kada išlenda iš atminties ir pertraukia ramų gamtos stebėjimą. ‚Jie‘ gali bet kada išlįsti iš krūmų ir šaudyti be gailesčio. Tokia mintis skubiai nuvejama, keliaujame tolyn. Iš krūmų išlenda tik raudonoje žemėje išsivoliojęs dramblys, siūbuodamas savo straublį ir stebėdamas, reiks čia pulti svetimuosius.

Kelyje link Etiopijos automobilyje reikalinga apsauga, nes pasitaiko iš Somalio kilusių banditų, Sifta. | On the road towards Ethiopia some protection is always good as there are some Somalian Bandits called Sifta.

Daugiausia šiame regione gyvena Rendele ir Samburu genčių žmonės. Kaip ir masajai, jie vis dar išlaikė savo kultūrą – gyvenimo būdą dykumoje ganant gyvulius, gausius moterų papuošalus, vyrų kuklius aprėdus. Čia nebe Nairobis, nebesimato praeito amžiaus pradžios madų klyksmo, kai moterys rengiasi tvarkingais senamadiškais kostiumėliais, o vyrų maršikiniai baltučiai. Čia net ir vyrai rengiasi raštuotais sijonais ir gano gyvulius, stoviniuoja plepėdami ar tiesiog išdidžiai žingsniuoja po kaimus, o moterys susėdusios ant žemės dirbinėja smulkius darbus, veria papuošalus.

Ar stebina mus toks egzotika? Po kultūrų išraiškomis per drabužius ir ritualus, galbūt deja mes įžvelgiame paprastus žmones, kurie kasdien gyvena gyvenimą panašiai kaip ir Kinijos pietuose karoliukais pasidabinusios moterys ar Panamos salose visad dailiai pasirėdžiusios raštuotos indėnės ar didmiestyje pyragus rikiuojanti kepėja. Nors ir pirmu žvilgsniu vis dar aplanko netikėtumas, nuostaba, galbūt net vidinis ar išorinis aiktelėjimas, tačiau suvoki, kad žmogaus prigimtis nė kiek nesiskiria nuo kito kontinento gyventojų. Galbūt tik kaip šešėlis perbėga nerimas, kad kada nors kokia nors vyriausybė suvarys ir juos į miestų getus, ir jie praras savo puošnumą ir laisvę dykumoje. Ir jiems patiems greičiausiai tik į gera būtų, kad nesusirgtų vakarietišku gyvenimo kokybės gerinimu.

Ne kultūriniu nihilizmu susirgome, o tiesiog pradedame užčiuopti bendrą žmogišką būtį, nesvarbu kokiomis spalvomis, dainomis ar ritualais viena nuo kitos išsiskiriančia. Suvoki, kokią mažą dalelę užima pasaulyje mūsų lietuviška kalba ir kultūra.

Mersabit – hienų lopšinės besiklausant

Kiniečių tiesiamas kelio asfaltas baigiasi, prasideda jojimas duobėmis. Toks jis išliks dar keturis šimtus kilometrų, iki pat Etiopijos sienos. Po kelių dienų laigymo per duobes, nugaros ir rankų raumenys (laikais stipriai įsitvėrus, kad kartais galva nesitrenktum į geležinius visureigio stogo balkius, ir kad ramiau nusėstum ant anglių maišų) kaip po gero sporto. Triukšmas, tratėjimas, dulkės nė kiek nesustabdo tos pačios genties kaip automobilį saugantis karys, pakeleivių plepėjimo.

Kiniečių statomas kelias į Etiopiją - nepabaigtas ir nežinia ar kada bus užbaigtas. | The chinese are making the road here, but who knows how many decades it will take them to finish it.

Pokalbio eigoje paaiškėja ir jo motyvai pasakoti apie vietinę kultūrą. ‚O mano seseriai‘ – parodo skara apsidengusią gražią merginą – ‚neišeitų kokios stipendijos? Ji galėtų jus pakviesti atsigerti pieno. O man neišeitų žmonos Europoje surasti?‘ jis matai turi visą pageidavimų sąrašą. ‚Moterys Europoje valgyt nedaro, jos dirba‘ nukerta Karolis. ‚Kaip valgyt nedaro?‘ su siaubu klausia smalsuolis ir net piktokai dėbteli į mane. Juk aš matyt viena tų egzempliorių, kurios nedarytų vyrui valgyt. ‚Na čia tai jau nesąmonė‘ dar bent dešimt minučių šis negalėjo patikėti tokia neteisinga europine kultūra. ‚Galų gale, kodėl nevažiuoti dirbti į Nairobį, kam ta Europa?‘ klausiam. ‚Juk ten daugiaaukščiai, darbo galimybės‘. ‚Matot, Nairobyje gyventi sunku. Na taip, ten reikia dirbti‘. O Europoje matyt dirbti nereikia. Matyt čia pinigus kaip mango derlių nusiraškai.
Mūsų pokalbiai su tokiais prašančiais bendrakeleiviais ar praeiviais matyt darosi ironiškesni. Bet tai jau kur kas geriau nei pykti. Na ką darysi, kad taip mąsto, bet mes į pinkles ar ant vandens rašytus pažadus tikrai nesinersime. Tegul žino, kad yra ir kitokio plauko europiečių, ne turtuose besimaudančių, o paprastų kaip du šilingai.

Ilgas ilgas laukimas viduryje nieko. | Lonk long wait in the desert.

Tuos du šimtus kilometrų nuo Isiolo iki Mersabit, miestelio kalnuose vidury dykumų keliavome geras šešias valandas. Atvažiavome jau temstant. Vėsu, mat kalnai. Išėjome už miestelio, ir greitai surentėme palapinę. ‚Bus šalta‘, kalbėjo praeinantys vietiniai. Niekis, ištversime.‚Hienų yra?’ ´Vaikšto čia kelios´. Kaip nors, pavargę kaip arkliai sugriūnam į palapinę.

Tik kad ta naktis bus labai jau su pertraukomis. Pirmiausia įžanga su hienų sriūbavimu inkštimu kaukimu. Tebūnie jos už kokio puskilometrio ar net viso kilometro, tačiau vis tiek baugoka. Apie jų elgesio ypatumus išmanome nedaug, o legendos byloja visko. Kai kurie sako, žmonių jos nepuola, o kiti liudija kitką. Na bet mes juk saugiai, palapinėje, ar ne.

Po kiek laiko ‚mazungu mazungu‘ (baltasis baltasis) pradeda šnibždėtis keli praeiviai. Gili naktis, ir visi padorūs afrikiečiai jau seniai miega. Todėl tokie pasivaikščiotojai nesmagūs. Krenkštelim, suprask, nemiegam, ‚hello‘ suprask, viską girdim. Šie kažką tarpusavyje subalbatuoja, tikėkimės ‘maunam lauk’ ir palieka mus ramybėje.

Dulkėti, duobėti ir sunkiai pravažiuojami keliai šiaurės Kenijoje. | Dusty, bumpy and sometimes hardly passable roads to the north.

Na o pabaigai stiprus lietus. Šis nėra toks mandagus kaip gal tik išdykauti sumanę praeiviai ar galiausiai nutilę hienos. Šlapias niekadėjas trankė mūsų palapinės stogą visą likusią naktį. Garsiai, be gailesčio, be pertraukos.

Rytas. Iškiši nosį lauk, o jau keletas smalsių vaikų paskendę rūke. Iš kažkur ir dar vienas karys su šautuvu stebi, ką čia mes veikiam. Po tokios kiauros kaip rėtis nakties, norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir niekur neiti. Bet mašinų šansai čia kaip Veneros planetą išvysti, todėl reikia greitai eiti į kelią. Rūkas, vos matai vieną ar kitą kraštą. Juk nesvarbu, kad esame dykumos viduryje, tačiau aukštai kalnuose, tad čia maloniai vėsu, bet ir niūriai drėgna.

Anksčiau šis kelias buvo dar labiau apleistas. Dabar čia išvysi ne vieną kiniečių – kenijiečių perspaustus visureigius, mat šalis galų gale pradeda tiesti asfaltuotą kelią. Kad kitais metais jau bus nutiestas sunku patikėti, bet prisiminus, kokio ilgio keliai kaip grybai po šilto lietaus randasi pačioje Kinijoje, nereikia manyti, kad beviltiška.

Tokie kinietiški keliai nuo Zambijos iki pat Etiopijos vietiniams gyventojams tikriausiai kelia pagarbą ir susižvavėjimą geraisiais dosniaisiais kiniečiais. Kad ir kokia mūsų maloni patirtis su šios šalies gyventojais, mums jau kelia klausimą, ir ko gi ši milžinė šalis nori Afrikoje. Jie taikiai ramiai įsiknisa į vietinių gyvenimą – juk keliai, žemdirbystės projektai jau lenkte lenkia kitų vakariečių dosnumą, bet už dyką būna tik sūris pelėkautuose. Po Azijos tai jau trečiasis kontinentas (Pietų Amerikoje irgi gausu kinietiškų dovanų apraiškų), taip stipriai besidraugaujantis su vietiniais. Ar tik nebus kinų socialistinė imperija gerokai peršokus visų kitų vakariečių įtaką? Vietiniai džiaugiasi dar smala kvepiančiais keliais, kurie tikriausiai net ne jiems atneš pinigus. Tik kad vyriausybė po to išgalėtų juos lopyti.

Lekiant pro nuostabius Kenijos laukus atsiveria neįtikėtini gamtos ir žmonių vaizdai. Kas maudosi, kad plauna drabužius. | Driving through the wanderful Kenya's surroundings beautiful sights appear.

Taigi vienas tų visureigių sustoja, tačiau ne kiniečių pilnas, o patsai viršininkas etiopietis, prižiūrintis visų darbų eigą. Su juo nušuoliuojame dar šimtelį kilometrų ir kelioms valandoms vidury dykumos įsitaisome netoli darbininkų stovyklavietės. Viršininkas mus pagloboja, jei nesusitranzuotume nieko, galėtume toje stovyklavietėje ir pernakvoti. Žiū, kiniečiai jau geriausi mūsų draugai, aprodo galimą mūsų rezidenciją, mat aplink gyvatės ir skorpionai.

O mes einam į kryžkelę dykumoje laukti savojo transporto. Jau gerokai įsidienojo, todėl karšta taip, kad net garuoja nuo kelio. Tolumoje linguoja kupranugariai, jų kaimenes čia gano piemenys. Karolis negali atsistebėti jų kojų ilgiu. Anei jokio medžio, todėl po valandos kepinimas jau gerokai įsikyrėjęs, traukiam savo raudonus paklotukus ir renčiam pavėsinę. Iš akmenų pastatom vieną sienelę, iš kuprinių kitą, ir taip jau tos valandų valandos laukimas nebebauginantis.

Po gero pusdienio sustoja dar vienas visureigis, aišku, prisodintas kiniečių. Iš to, kaip jie aktyviai diskutuoja apie kelią labiau nei apie dykumą ir tolumoje esančius kalnus, galima suprasti, kad jie greičiausiai čia irgi kelių tiesimo reikalais. Iki pat Mojalės tas šimtas kilometrų truko bent keturias penkias valandas jojimo, šliaužimo, strigimo purve (kas sakė, kad čia dykuma), ir jau kai pasiekėme pasienio miestą, visai sutemo. Ant kelio prabėga hiena, palapinė dar vakar sulūžo, nieko nelieka kaip tik eiti į vietinį viešbutuką už kelis dolerius ir gerai išmiegojus, pasirengti naujai šaliai. Etiopija, mes jau šalia.

Tanzanija – baobabai, išprotėję vairuotojai ir naivūs baltųjų medžiotojo spąstai

Tanzanijos atkarpą įveikiant tikriausiai reiktų odę gamtos grožiui dainuoti ir siaubo filmą kurti apie pražūtį besivaikančius vairuotojus. Šioje šalyje matėme daugiausiai nuriedėjusių nuo kelio sunkvežimių ar autobusų.


Mbeja – Iringa: vairuotojai dėl mūsų pakliūna į bėdą

Įvažiavus į Tanzaniją. | Just after entering Tanzania.

Malavyje ir Zambijoje pripratome prie žmonių ir viskas tapo sava ir pažįstama. Ten net ne vienas senolis moka šį tą paporinti angliškai, žmonės gal ir paprašo šio bei to, bet šiaip šalys labai draugiškos ir malonios keliauti, tebūnie ir pavargsti nuo minių vaikų, klykiančių mazungu. Tazanija – šalis didelė, o kalba žmonės tik suahiliškai su keliomis išimtimis. Bet vairuotojai linksmi ir draugiški, stodami iškart ruošia sėdynes pakeleiviui, visai nepykdami, kad financiškai neprisidėsime. O vaizdais norėtųsi mėgautis nuo dviračio sėdynės, lėtai. Kalnai ir slėniai, šimtamečiai baobabai, masajai, genantys bandas.

Priartėjame prie Mbejos, pirmosios mums nakvynės Tanzanijoje. Ir vietoj šlapios nakties palapinėje mes tą vakarą netikėtai pakviečiami į tikinčiųjų šeimą. Buvę bankininkai, dabar verslininkai, per televizorių stebi iš Nigerijos tiesiogiai transliuojamus pagydymus, o mes jau po ilgo laiko mėgaujamės karštu dušu (pirmasis Afrikoje!), žuvies vakariene ir istorijomis apie įkvepiantį pirmąjį Tanzanijos prezidentą bei kylančią šalies ekonomiką.

Evelina.

Kitą rytą gerokai paėję – smagūs tie rytiniai pasivaikščiojimai, kai gamta amą atimanti – įšokę į sunkvežimiuką riedam kalnais. Sustabdo mus čia ne viena policininkų komanda, kuriai kaskart vairuotojas turi paruošęs nedidelę, tačiau stabilią sumelę. Atrodo tarsi važiuotum pro kelių mokesčių būdeles, ir tvarkingai susimokėtum. Žmonės kalba, taip būdavo ir Lietuvoje. Uf, kažkaip net ramiau širdy, kad iš to jau išaugom, ar ne. Reiktų tik gydytojus, politikus ir teisininkus išauklėti, ir turėtumėme visai taurią visuomenę. O Afrikoje korupcija sulig kiekviena šalimi gausėja.

Vienoje stotelėje matyt mokestėlio neužteko. Sustabdytas vairuotojas ko tai aiškinasi, o netikėtai ateina pareigūnė pakalbinti ir mūsų. ‚Šiame sunkvežmyje galimi tik trys keleiviai, o jūsų keturi. Mes areštuojame vairuotoją. Bet jis ginasi, sako, kad iš jūsų pinigų neėmė, ir jums tik padeda pavežėdamas‘ atraportuoja . ‚Tikrai taip!‘ net choru pragystam. Vairuotojas neareštuojamas, ir mes lyg kaltę lyg ką jausdami toliau riedame.

Prie baznycios. | A night by the church.

Jau saulė slėpsis tuoj už kalnų, tad pats metas ieškoti nakvynei vietos. Tokia netikėta sėkmė prie vakardienos bažnyčios, gena iešoti vėl saugumo. Ant vienos kalvos tolumoje bažnyčia. Ilgai negalvodami drožiame tiesiai prie jos.
– Gal galime čia kur nors pasistatyti palapinę? Vienai nakčiai.
– Jūs krikščionys?
– Katalikai.
– Aa, mes liuteronai, bet ten apačioj yra katalikų bažnyčia‘ lyg ir smalsiai, lyg ir įtariai į mus žiūri prižiūrėtojas.
-Bet mums gi nesvarbu, prie kurios bažnyčios pernakvoti – budistų, krikščionių ar musulmonų
-Jums ką, nesvarbu?‘ iš pradžių sutrinka prižiūrėtojas.
Tiesą sakant, šioje kelionėje mums tikrai nesvarbu prie kurių žmonių prisiglausti, su kieno ar kokia mašina važiuoti. Kuo platesnė patirtis, tuo labiau mes galime suprasti pasaulį.
– O jūs rašot istorijas?
– Rašom.
– Aa. Gerai.
Pasitarę su dar vienu viršesniu, jie pasitarę randa mums mielą vietelę (‘nepamirškit mūsų paminėti’), ir mes tuoj pat surenčiam savo gūžtą, atsisukusią į vakarėjančius kalnus.


Skuodimas nuo policijos bei netikėtas safaris

Jauni sunkvežimio vairuotojai ilgai nesiderėjo – nemokamas pavežimas tai nemokamas. Greit susirangėm ant gulimosios dalies. Judėsim iki pat Morogoro, kuriame ketiname pasiilsėti pas draugę, tad ramiai atsipučiam. Čia tik pirmam pusvalandžiui. Įdomu, ką sakys pareigūnai, pamatę, kad sunkvežimis neturi nei vieno veidrodėlio. Ak, taip, yra vienas, rodantis priekinį ratą. Jei vairuotojui įdomu, kas dedasi už sunkvežimio, juk yra langas, per kurį smagiai gali žiūrėti, lenkia tave kas ar ne.
Pareigūnai, aišku stabdo. Šiai komandai nė motais, kad techninė būklė yra švelniai tariant silpna. Bet sako, būna ir prasčiau. Sako, kai kurie vairuotojai net naktimis važinėja be žibintų. Netrukus kitas pareigūnas irgi stabdo mūsų sunkvežimį, tik šįkart vairuotojui neatrodo, kad reiktų sustoti. Tad jis ir pravažiuoja. Pareigūnai įsižeidžia, puola vytis. Pralenkę mašiną, blokuoja. Vairuotojas nepasiduoda, bando laviruoti. Deja, kelią pastoja kiti policininkai, tad nori nenori nepaklusniesiems tenka stabdyti arklius. Na, mums jau smalsu, kuogi baigsis šios gaudynės. Iš pradžių pareigūnai kaip žiežulos puola jau dabar visai žioplai atrodančius vairuotojus, netgi atbėga pas mus užuojautos ir supratimo, kad mes paliudytume, kokie niekdariai anie buvę. Bet pinigai visagaliai nuplauna bet kokią vairuotuojo nuodėmę, ir žiūrėk, mes toliau sau riedam pro baobabus slėniuose, springdami nuokalnėse.

Morogoro

Anksčiau vienas vairuotojas temokėdamas vos kelis angliškus žodžius, mums persigandęs aiškina – ‚tik neikite per Mikumi parką, ten liūtai liūtai‘ (mat Afrikoj kažkaip mėgstam pasivaikščioti keliais, iki tol, kol ką susitranzuoji). Nors kelias eina tik per 50km parko atkarpą, pro sunkvežimio langą spėjam pamatyti ir žirafų, dramblių ar zebrų. Nei brangaus safario mokėti reikėjo, o tas natūralumas panašiai kaip Kanadoje bizonai ar meškos ar Australijoje kengūros tik sukuria tą iliuziją, kuria galima nors šiek tiek pasimėgauti, kad tarp žmonių ir gyvūnų bendra nepikta egzistencija galima.


Morogoro: Santa ir Kevinas ‚privalumai, o ne nepriteklius‘

Misionieriai: Santa iš Latvijos ir Kevinas iš Barbadoso. | Missionairs: Santa from Latvia and Kevin form Barbados.

Santa, latvė draugė nuo ankstesnių laikų. Prie jos gyvenimo prisiliesti Afrikoje smalsu. Keliaujant nori nenori atkreipi dėmesį į tai, kad ne visada lengva, kai esi baltasis ir nuolat gauni beprotiškai daug dėmesio, kurio visai netrokšti. Bet mes tik prakeliaujame, o Santa apsisprendė gyventi čia neribotam laikui. Kaip ji jaučiasi dėl to? Kaip sekasi įsikurti ir bendrauti kultūriškai tarpusavyje? Kaip vienas keliaujantis draugas sako: keliauti šalyje yra viena, o joje gyventi ir įsikurti ilgesniam laikui, visai kas kita.

Į Tanzaniją Santa atvažiavo prieš pusantrų metų. Tačiau nusėsti čia ji visai neketino, atvažiavo laikinai savanoriauti vienoje vokiečių misionierių organizacijoje. Iš pradžių ji dirbo su vaikais mažame kaimelyje. Tačiau likimas pasisuko taip, kad čia ji sutiko misionierių Keviną iš Barbadoso, taigi jų gyvenimo keliai susijungė. Santa apsisprendžia palikti gyvenimą Latvijoje ir pradėti visiškai naują etapą Afrikoje. Su abiem kalbėjomės apie viską: sunkumus ir privalumus gyvenant čia, apie pagalbos ypatumus Afrikai. Kai kuriomis mintimis pasidalinsime. Juolab, kad pagalbos Afrikai tema mūsų nepalieka nuo Malavio iki Tanzanijos, ir greičiausiai dar ilgai lydės. Tai ne vienos šalies, bet viso kontinento, o ir viso taip vadinamo besivystančiojo pasaulio tema.

Skype. Šnekant su tėvais. | Skype. While talking to parents.

Gyventi Tanzanijoje gali atrodyti smagu, egzotiška. Vaisių ir daržovių įvairovė, saulė šildo nuolat, nepalyginsi su baltiška trumpute vasara ir šilumos badu. Mes ir patys jaučiame, kad pripratome nuolat šildytis saulėkaitoje, ir priimi tai, kaip savaime suprantamą dalyką. Kokie sunkumai lydi gyventojus iš kitų kontinentų, apsigyvenančius čia.

Afrika – įvairiaspalvė ir labai gyvybinga. Žmonės gyvena bendruomenėse, ir nejučia pats esi įtraukiamas į jos gyvenimą. Tačiau esam baltietiško kiek atšiauriaus krašto, kuriame natūralu yra turėti savo erdvės – tiek fizinės, tiek psichologinės. Kai esi baltasis, o ypač balta moteris, gyventi nėra taip paprasta. Kartais norisi likti nepastebėtai, o aplinkui visi ‘mazungu daro tai, žiūrėk mazungu daro tą’. Tikriausiai panašiai jaučiasi ir žvaigždės, nuolat stebimos ir aptarinėjamos. Tikriausiai visi tą patyrę, pasakytų, ak, kaip norėčiau būti tiesiog nepastebimas, pilka mase.

Gatvės vaizdas. | While in the streets.

Kitas sunkumas būti baltuoju, arba iš vakarų pasaulio (Kevinas – juodaodis, tačiau deja išgyvena panašius kultūrinius skirtumus ir sunkumus), yra tai, kad žmonės nuolat galvoja, kad tu esi turtingas, ir žinoma pasidalinsi su neturtingais. Gal tai ateina iš kultūros – vienas giminėje turtingesnis, tad be kalbų rūpinsis likusiais giminaičiais. Nesakome, gerai tai ar blogai, tačiau tokie lūkesčiai tikrai gali sudaryti sunkumų tame, kad kiekviena rengiama draugystė regis veda į akligatvį. Anksčiau ar vėliau – nesvarbu, esi žmogus iš gatvės ar pažįstamas pastorius – vis tiek anksčiau ar vėliau paprašys pinigų. Kartais, tiesiog atsiųs žinutę: man reikia pinigų mano mokslams, gali duoti? Parapijai reikia šviesos ir t.t. Tada nebesupranti, ar nauja užmezgama draugystė reikš, kad manimi bus galima pasinaudoti, ar žmogui nuoširdžiai rūpi, kuo gyveni, ir santykis turi ilgalaikę vertę.

Štai tokie kultūrų prasilenkimai gali būti sudėtingi ir varginantys. Kita vertus, bendruomenės stiprumas ir žmonių bendrystė skaidrina nuotaiką, leidžia lengviau ištverti sunkias akimirkas. Santa vis dar keliauja tuo pažinimo keliu.

Santa ir Kevinas – misionieriai, tad natūralu, kad jų darbe yra ir klausimas apie davimą. Tačiau neapmąstytas daiktų dalinimas gali atnešti mažai naudos. Santa pasakoja.
Masajams vakariečiai padovanojo saulės bateriją, kad galėtų gaminti maistą nepirkdami medžio anglių. Tačiau aplankius juos dar kartą, jie vis dar gamindavo maistą viduje naudodami senąjį medodą. Naudojant saulės bateriją turi gaminti lauke, o jei gamini lauke, tai būtinai eidami pro šalį žmonės užeis ir teks juos vaišinti, taigi mes nuolat būsim alkani.

Sesau plantacija. Augalai naudojami virvėms ir krepšiams daryti. | Sesau plantation. The plant leaves are used to make ropes and baskets.

Štai ką reiškia, kai vakariečiai nežinodami vietinės kultūros, bando daryti gera. Kartais atrodo, kad tiesiog norėtųsi palikti juos ramybėje, kad jie vėl iš naujo atrastų savąjį gyvenimo kelią kaip kad per amžius gyveno ir dažnai kur kas geriau žinojo, ką daryti ir ko nedaryti, ko saugotis ir kaip numatyti įvykius. Bet kadangi tiek daug geriau išmanančių geradarių kaip jūra plaukia į jų kiemus, kas beliko vietiniu. Kai rašytojas Theroux kalbėdamas apie savo kelionę per Afriką ‚Dark Star Safari‘ knygoje rašo, kad net ir vietiniai gydytojai nebeišgali dirbti, nes atlyginimas per mažas. O kam kelti vietiniams gydytojams atlyginimus, jei vakarų remiamas gydytojas gali dirbti už dyką, remiamas vakarietiškos organizacijos.

Santa dirbusi kaimelyje su vaikais. Kai atvažiuoja turtingų amerikiečių grupė ir pradeda kalbėti: oj, kokie jūs vargšai, o jūs neturite to ir to, ir tada užpila vaikus žaislais, o tai tik žaloja vietinių supratimą apie laimę, mokymąsi, turtus ir visa kita. Vaikas nebus laimingas, nes jis užuot laimingas gainiojęs kamuolį per kiemą norės ir norės to daikto, kurį matė pas europietį. Kaip dviračiu apkeliavęs pasaulį A. Humphreys sako, vaikui nereikia daug – maisto, namų, mokytis, meilės ir juoko. Ar manote, kad vakarietis vaikas turintis didžiulį pliušinį meškiną laimingesnis už ritinėjantį padangą ar krykštaujantį afrikietį besisupant ant šakos. Matėm iš vielos lankstytas mašinėles su ratukais nuo butelių kamštukų. Ir jie tikrai neprasčiau rieda, o įmuštas įvartis savos gamybos kamuoliu iššaukia tokias pačias emocijas. Baltieji daro vietinius nelaimingesniais, įprišdami patį pražūtingiausią norą turėti daugiau, naujau, ypač daiktams, kurių jiems visai nereikia.
Kevinas dirbantis misionieriumi, kalba apie tai, kad vietiniai užuot matę nepriteklių – juk atvažiuojantys nuolat užjaučia, kokie jie vargšai, suvoktų savo stipriąsias savybes. Parodydami mažų pajamų žmonėms per žodžius, darbus, o svarbiausia jų klausantis, kad jie yra žmonės su unikaliomis dovanomis ir gebėjimais, mes galime būti pagelbėti atgauti jiems orumą, ir išgyti nuo savo pasididžiavimo jausmo.

Tanzanijos idilė. | Idilic view.

Kaip autoriai Cobart ir Fikkert pabrėžia, kad jei mes tik gydysime simptomus ar neteisingai diagnozuosime ligą, mes nepagerinsime situacijos, o tik ją labiau sugadinsime. Mes dažnai projektuojame savo idėjas apie tai, koks yra priimtinas gyvenimo standartas ir mes stengiamės greitai pataisyti situaciją, dalindami pinigus. Nors mąstantys vietiniai mano, kad tai nėra išmintinga ir kuria priklausomybę. Bandymas pripiršti kitiems, kad tavo mąstymas yra aukštesnis nei kito, kuria nemalonų reiškinį, angliškai vadinamą paternalizmu, arba jausmą, jog esi viršesnis už kitus. Išteklių srityje tai pasireikšų dalinant nemokamus drabužius, kai tuo tarpu vietinis drabužių siuvimo verslas gali bankrutuoti, o vietinė kultūra tampa nubrizgusia vakarietiško pasaulio parodija, vietoj spalvingos vietinės kultūros.

Dvasinė viršenybė būtų ta, kad mes įsivaizduojame geriau žinantys ir suprantantys. Pavyzdžiui, vakarų fermeriai galvoja, kad vietiniai Daugumos (o kitaip besivystančio) pasaulio ūkininkai elgiasi neracionaliai, augindami vidutinį derlių nešančias rūšis, kai tuo tarpu tai buvo pats racionaliausias būdas, nes įvairesnės rūšis dažniau turėjo nestabilų derlių, kas reikštų tiems ūkininkams netgi badą.

Kai kurie vakariečiai atvažiuoja nudirbti darbų už vietinius, tarsi vietiniai negali patys negali to padaryti. O vadovavimo viršenybė – tai norėjimas greito rezultato ir pokyčių, kai tuo tarpu čia žmonėms svarbiausia yra ne rezultatas, o procesas. Mums jau pradeda atrodyti, kad kuo mažiau vakariečiai kišis į kitų reikalus, tuo sveikiau bus vietiniams.


Dar es Salaam – taksisto pinklės

Nusiplūkę nuo vizų medžioklės – nesėkmingai Sudano ir Egipto vizas mes bandėme gauti Tanzanijos sostinėje – mes jau ketinome ramiai susėsti pietums. Iš kažkur atsiradęs tvarkingai apsirėdęs vyriškis iš pradžių lyg niekur nieko pasiūlo parodyti vietą, kur galima papietauti. Prisijungia ir pats, nors nieko nevalgo. Išklausinėjęs (prie to kaimeliuose mes esame jau įpratę), ką veikiame ir kur keliaujame, jau kalba su mumis it senas draugas. Staiga iš kažkur atsiranda dar vienas – regis jo kolega. Jie mat taksistai. Išgirdęs mūsų bėdą, draugelis jau suokia, kad turi pažįstamą Etiopijos ambasadorių, ir kad jis kažkur už miesto, ir tikrai mums suveiks Etiopijos vizą. ‚Cha, Etiopijos ambasados gi net nėra Tanzanijoje‘. ‚Bet aš tikrai žinau vieną, jis jums sutvarkys reikalus‘. Na ne, drauguži, tu važiuok, o mes jei sumąstysim, tau paskambinsim. Iš kur tas dangiškas naivumas, kad patikėtumėme tokiomis pasakomis. Atsargiai reikia didmiesčiuose, tokių nekaltų regis istorijų žinome, todėl tokių pagalbininkų reikia saugotis.

Nuo Morogoro iki Arušos – pragaras kelyje

Dabar lietingasis sezonas tad ir pievos žydi. | Now is the rainy season so everything is lush green.

Kristoferis ir Emanuelis draugiškai ir suokalbiškai mostelėjo lipt į prabangų visureigį. Iki Arušos aštuoni šimtai kilometrų, tad mes susiplanavome kelionei iki jos bent dvi dienas. Šie didvyriai ketina tai įveikti dar iki tamsos, o mes įlipome jau gerokai įdienojus.
Draugiški jie išliko iki pat galo, gal ir gera ta jų dūšia, tik jau ego užaugęs sulig kalnais. Dirba jie tanzanito (vienintelio tokio akmens visame pasaulyje) kasyklose, todėl uždarbis palyginus su kitais vietiniais nemažas. Galų gale, ir tėtis pasirodo aukšto rango pareigūnas, tad išdykaujančiam keliuose sūnui neatrodo didelė bėda būti sustabdytam.

‚Mes su broliu susitarėm, kad važiuosiu 120-140kmh greičiu‘. Greit jis užsimiršta, ir nesvarbu lygus kelias ar kalnuotas, pučia jis virš 160kmh. ‚Jei japonai sukūrė mašiną su 180kmh spidometro parodymais, reikia tokį ir išbandyti‘ juokauja jis, bet jei kelias būtų bent kiek lygesnis, jis tikrai patestuotų. ‘Nepergyvenkit, aš profesionalus vairuotojas. Jei ką sakykit‘. Su broliu jie lenkia jau antrą viskio butelaitį. Pakeliui matai nusivertusias mašinas ir sunkvežimius. Įsitveriam į sėdynes, ir gražūs Tanzanijos vaizdai jau nebe galvoje. Geltonos kraštinės juostos jau seniai nebe kraštinės. ‚Vis tik gal jūs taip nelėkit‘ neištveriam linksmųjų kalnelių adrenalino dozės. ‚A, gerai gerai. Sutariam 120kmh?‘ Geriau nei nieko. Bet kai įpykęs ant´kvaišų‘ vairuotojų, besipainiojančių jam kelyje, ir vos nesusidūręs su vienu jų, mūsų nervai nebeišlaikė. ‚Jūs jau gal sustokite, mes išlipsim‘. Ir nors pakeliui vėliau nematėm nusivertusio brolių automobilio, tikriausiai jie parvyko sėkmingai, tačiau tuos likusius šešis šimtus kilometrų mes riedėjome lėtai ir su pasimėgavimu. O išlipę dar ilgai mes ėjome keliu, mėgavomės tvirtu pagrindu. Tebūnie mes neišlaikėme baimės egzamino, tačiau ramiai kvėpuoti yra didžiulis malonumas.

Masai genties vaikas gano ožkas. | Masai kid looking after his sheep.

Iki Arušos vykom pamažu. Kilimandžaras deja šiuo lietinguoju laikotarpiu visas apgaubtas debesimis, tad nors buvome taip arti jo, tegalėjome įsivaizduoti jo didybę ir snieguotą kepurę.

Jau priartėję prie pat Tanzanijos – Kenijos sienos, Namangoje aptinkame mažą bažyntėlę su ramybę spinduliuojančiu pastoriumi Moze. Tik ir jis užrašydamas savo kontaktus, nepamiršo paminėti banko sąskaitos. Nesvarbu, kaip nuskurę atrodom dabar, matyt esam nenuplaunamos baltųjų padermės.

*Steve Corbert ir Brian Fikkert: when helping hurts. How to alleviate poverty without hurting the poor and yourself.

Previous Posts Next Posts